Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2011 gruodžio

Metų apvainikavimas su visus sužavėjusiu ir daug ką pravirkdžiusiu Atviro Rato spektakliu “Lietaus žemė” Utenoje.

M.Mikulėno nuotr.

Read Full Post »

Read Full Post »

Praėjusią savaitę Strasbūre šurmuliavo ne tik kalėdinės mugės, žavėjo elzasietišku stiliumi išpuošti namai, bet ir spaudė ganėtinai atšiaurus šaltukas. Besibaigiančių metų, artėjančių švenčių nuotaikomis gyveno ir Europos Parlamentas. Bent jau šią savaitę išskirčiau tris ypatingus įvykius: kasmetinis Sacharovo premijos įteikimas, pusmečio lenkų pirmininkavimo Europos Sąjungai pabaiga, na, ir vienas svarbiausių – dabartinio EP pirmininko Jerzy Buzeko pustrečių metų kadencijos pabaiga.

Gruodžio 14 d. EP įteikta Sacharovo premija už minties ir žodžio laisvę. Šiemet ji atiteko penkiems Arabų pavasario aktyvistams. Du iš jų – Asmaa Mahfouz ir Ahmed Al-Senusi atvyko premijos atsiimti į EP Strasbūre. J. Buzekas, teikdamas premiją pabrėžė, kad ji skirta visiems, siekiantiems pokyčių arabų pasaulyje.

EP archyvo nuotrauka

Taip jau sutapo, kad lenkų pirmininkavimas, apie kurį jau esu rašiusi, baigiasi Europos Sąjungai išgyvenant tapatybės, nestabilumo ir euro krizę. Gal kiek dramatiškai, tačiau šią sesiją viešėjęs Lenkijos premjeras D. Tuskas teigė, kad ES palieka kryžkelėje ir ties praraja. Tad tokia jau šiandienos realybė, kad įprastą pirmininkavimo įvertinimą keitė pamąstymai apie bendrą ES ateitį. Nuo sausio estafetė bus perduota danams, tad nors prioritetai ir tęstiniai, tačiau atviri euro krizės krečiamų šalių klausimai išliks opūs ir kitąmet.

Nuo sausio lauks ir kitas svarbus pokytis – slaptu balsavimu bus renkamas naujas EP pirmininkas. Pagal nerašytą šios kadencijos susitarimą (o tokio laužyt nevalia) juo taps didžiausios delegacijos EP narys vokietis socialistas M. Schulzas. Beatsisveikinantis J. Buzekas, kalbėdamas Parlamentui teigė, kad jam buvo ypatinga garbė būti išrinktam ir vadovauti EP. Kaip ir didis iššūkis būti pirmininku, kai ES patiria tokius milžiniškus iššūkius. Tuo pačiu, dėkodamas visiems kolegoms, parėžė, kad visada jo siekis buvo ES vienybė ir jam didelė garbė, kad jis pirmiausia ne tik lenkas, bet ir europietis.

Tomis iškilmingomis akimirkomis susimąstau, įdomu, koks bus kito pirmininko braižas ir EP atstovavimas. J. Buzekas žavėjo išskirtine inteligencija, tolerancija, subtilia diplomatija. Tikiuosi, kad šios vertybės bus svarbios ir naujajam pirmininkui. Beje, tokia jau taisyklė, kad besibaigiant vieno pirmininko kadencijai, rinkome ir naujus frakcijos pirmininkus. Šįkart man, kaip jauniausiai frakcijos narei, teko skaičiuoti balsavimo rezultatus. Europos liaudies partijos frakcijos nariai pasitikėjimo vadovauti mandatą ir vėl suteikė prancūzui J. Dauliui. Tad jis ELP politinei grupei vadovaus dar pustrečių metų.

Be iškilmingų minėjimų ir išskirtinių progų, įprastai svarstėme ir einamuosius darbotvarkės klausimus: balsavimu pavyko pasiekti, kad būtų ribojamas fosforas plovikliuose ir skalbikliuose, išklausėm Viršūnių tarybos rezultatus, patvirtinom 8 kandidatūras į Audito rūmus, sveikinom 17 naujai prisijungusių kolegų, kurie papildomais EP nariais tapo, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Kaip visada džiaugiuosi, kai nors maža dalim tenka prisidėti prie EP patvirtinamų dokumentų. Šią sesiją balsavome dėl Europos jūrų saugos agentūros funkcijų išplėtimo. Nuo šiol agentūra galės vykdyti ir naftos platformų jūroje stebėseną. Būdama „šešėlinė“ nuomonės teikėja nuo ELP frakcijos, įtvirtinau, kad šiuo dokumentu būtų įpareigojama vykdyti ne tik naftos ir dujų gavybos, bet ir transportavimo stebėseną bei, prisimenant skaudžias aplinkosaugines katastrofas, – trečiųjų šalių atsakomybę.

Prasidedanti komitetų posėdžių savaitė – paskutinė darbo Briuselyje šiais metais. Be jau numatytų tarpšventinių renginių ir pasibuvimų su bendraminčiais Vilniuje, Utenoje, šeštadienį vykau į Kauną, kur Kauno įgulos karininkų ramovėje pagerbėme Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos „Už nuopelnus Lietuvai“ žymeniu apdovanotuosius.

Tad likus savaitei, taip norėtųsi nepaskęsti prieššventiniam šurmuly ir jaukiai pasitikti artėjančias šv. Kalėdas!

Read Full Post »

Read Full Post »

Lietuva jau antrąkart šiais metais sulaukė savo žvaigždžių valandos. 2011 m. birželio 29 d. – liepos 1 d. Demokratijų bendrijos ministrų konferencija, Aukšto lygio pasaulio moterų-lyderių susitikimas ir lydintys renginiai į Vilnių sutraukė kelis šimtus politikų, visuomenės veikėjų ir intelektualų iš įvairių pasaulio valstybių.  Gruodžio 6-7 d. Vilnius vėl tapo tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centru, kur tomis dienomis vyko Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų tarybos susitikimas. Šia proga Lietuvos sostinę jau antrąkart šiais metais aplankė JAV valstybės sekretorė H. Clinton, atvyko 56 ESBO šalių narių ministrai ir aukšti pareigūnai, šalių-partnerių atstovai iš Šiaurės Afrikos valstybių, nevyriausybinio sektoriaus veikėjai, renginį nušvietė beveik 200 akredituotų žurnalistų.

Šiais metais suėjo lygiai 20 metų, kai Lietuva yra ESBO narė. ESBO suvaidino ypatingą vaidmenį išvedant sovietinę kariuomenę iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos. Taip jau sutapo, kad praėjus lygiai dviems dešimtmečiams, tarsi grąžinome savo skolą, vieneriems metams perimdami vadovavimo šiai ypatingos svarbos organizacijai vairą, telkdami diplomatines pastangas sprendžiant įsisenėjusius konfliktus bei įtampos židinių sureguliavimą. Ir, manau, nenuvylėme.

ESBO yra organizacija, skirta išimtinai tarptautinio saugumo klausimams aptarti – per informacijos keitimąsi ir tarpusavio pasitikėjimo didinimą „kietojo“ saugumo klausimais, iššūkių saugumui  ekonomikos ir aplinkosaugos bei žmogiškojoje dimensijose aptarimą. Kadaise buvusi tik nuolatine konferencija, nuo 1995 m. ji buvo sustiprinta ir tapo organizacija  – tai įrodo ESBO reikalingumą ir pasaulyje po Šaltojo karo, nepaisant kritikos už lėtą sprendimų priėmimą ir abstrakčius tikslus.

ESBO yra vienintelis nuolat veikiantis daugiašalis „derybinis stalas“ prie kurio susėda 56 šalys narės – tarpusavyje kalbasi tokios valstybės, kaip JAV ir Rusija,  Armėnija ir Azerbaidžanas. Joje dalinamasi nuomonėmis ir pozicijomis apie saugumo klausimus Balkanuose ir Pietų Kaukaze, Padniestrėje ir kitur, kur yra įtampos židinių. Visuotinai pripažįstamas šios organizacijos įdirbis stebint rinkimus šalyse narėse  –  detaliomis ir nešališkomis ESBO ODIHR išvadomis dėl rinkimų atitikimo tarptautiniams standartams vadovaujasi visos pasaulio demokratijos.

Iš šios organizacijos niekas nesitiki didelių proveržių, nes joje sprendimai priimami tik konsensuso principu, t.y. nepritariama niekam, kam nepritaria visos šalys narės. Todėl ir judama labai mažais žingsneliais Nenuostabu, kad ir Vilniaus Ministrų tarybos susitikime nebuvo sutarta dėl visko, ką siūlė Lietuva. Tačiau ESBO yra tarsi garo nuleidėjas įsisenėjusių konfliktų ir principinių nesutarimų verdančiam katilui. Regione nuo Vankuverio iki Vladivostoko įtampos židinių rastume nemažai.

Metus laiko visa ESBO diplomatinė komunikacija vyko per Vilnių. Daugelis pirmininkavimo uždavinių yra tęstiniai, tačiau pavyko pasiekti konkrečių rezultatų ir srityse kurioms prioritetą teikė Lietuva – tame tarpe po šešerių metų atnaujintos derybos dėl Moldovos regiono Padniestrės, suaktyvintos diskusijos dėl energetinio saugumo, inicijuoti konkretūs projektai skirti šaliai-partnerei Afganistanui, įkurti Vieningos Baltarusijos namai, atidarytas Vilniaus „Freedom House“ biuras, vyko tęstinės diskusijos ir renginiai skirti „minkštajam saugumui“ per pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimą, tame tarpe žiniasklaidos laisvę, toleranciją per švietimą, žurnalistų apsaugą. Lietuvos iniciatyva buvo priimtos ESBO žurnalistų apsaugos gairės, kurios nuo šiol bus žinomos kaip „Vilniaus gidas“. 200 pranešimų spaudai, virš 100 susitikimų su aukšto lygio pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais, apie pusę šimto pasisakymų ESBO vardu, daugybė renginių, konferencijų ir diskusijų – visa tai liudija apie intensyvią visų metų darbotvarkę.

Pažymėtina, kad Lietuvos pareigos ESBO dar nesibaigė – visus 2012 m. ji bus viena iš ESBO troikos narių ir toliau liks ESBO vadovybėje, taip užtikrindama savo pirmininkavimo tikslų tęstinumą.

Paprastai pirmininkaujanti šalis turi labai ribotas galimybes „prastumti“ savo nacionalinius tikslus, nediskredituodama savęs kaip neutralios tarpininkės ir derybininkės, kokia yra pirmutinė pirmininkaujančios šalies pareiga – ši pareiga žymės ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpį. Manau, daugelis Lietuvos derybinių pasiekimų  taip ir liks diplomatijos užkulisiuose po diskretiškumo uždanga.

Sunku objektyviai pamatuoti pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudą. Skaičiais galėtume išreikšti nebent turizmo, maitinimo ar konferencijų logistikos įmonių pajamas. Tačiau yra neabejotina, nors sunkiai apčiuopiama politinė nauda – pirmininkavimas prisideda prie Lietuvos kaip atsakingos ir visavertės tarptautinės bendruomenės narės įvaizdžio. Galbūt neretai nesąmoningai patys atsistojame į tarptautinių įvykių nuošalę, nors norėdami, esame pajėgūs būti aktyvus ir lyderiaujantys tarptautinės politikos veikėjai.

Pirmininkaujanti šalis tampa patikrinta, visaverte organizacijos nare. Šiais „pirmininkavimų“ metais Lietuva sėkmingai išlaikė testą prieš pagrindinį išbandymą, laukiantį 2013 m.. Pasitikrinome savo jėgas ir sugebėjimus, įsitikinome, kad mūsų administraciniai pajėgumai ir organizaciniai gebėjimai yra geri.  Lietuvos ESBO pirmininkavimo biudžetas – 9 mln. Litų yra juokingai mažai lyginant su praėjusiais metais už 225 mln. Litų pirmininkavusiu Kazachstanu. ES pirmininkavimui taip pat lygiuojamės į taupiausią biudžetą. Akivaizdu, kad dideli finansiniai pajėgumai pirmininkaujant nėra lemiantis veiksnys  – viską lemia žmonės, jų pasirengimas, iniciatyvumas, žinios ir bendras darbas.

M.Mikulėno nuotraukos

Read Full Post »

Jau kitą savaitę, 2011 m. gruodžio 14-15 d., vyks Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos aukščiausio lygio vadovų susitikimas. Darbotvarkėje daug klausimų  – pradedant prekyba, baigiant vizų režimo klausimais. Tačiau strateginėmis viena kitą vadinančių partnerių susitikimo atmosferą temdo informacija apie praėjusį sekmadienį vykusių Dūmos rinkimų neatitikimą tarptautiniams standartams ir kylančią įtampą Rusijoje. Rusijos Prezidentui neišvengiamai teks bent jau išklausyti Europos Sąjungos susirūpinimo dėl žmogaus teisių ir pilietinių laisvių padėties bei laisvo žodžio suvaržymų.

Europos Sąjunga, Aukštosios atstovės užsienio politikai K. Ašton lūpomis, ir EP pirmininkas J. Buzekas, Europos Parlamento vardu, kaip ir daugelis kitų tarptautinių organizacijų ir valstybių jau išsakė susirūpinimą dėl pažeidimų Dūmos rinkimų kampanijos metu ir per pačius rinkimus, dėl jėgos naudojimo prieš protestuotojus ir tiesiog praeivius, opozicijos atstovų sulaikymų Maskvos ir Sankt Peterburgo aikštėse. Šią savaitę Europos Parlamente tiesiogiai iš Rusijos politinės opozicijos atstovo G. Kasparovo lūpų išklausėme informaciją apie situaciją Rusijoje.

Pranešama, kad internetinis portalas Golos.org nepaisydamas gąsdinimų rinkimų dieną užfiksavo apie 5 000 pažeidimų. Tačiau portalo darbą nutraukė programišių ataka, ir rinkimų naktį jis tapo nebeprieinamas. Tinklapio funkcijos jau atnaujintos, ir šiuo metu „pažeidimų žemėlapyje“ užfiksuota 7 340 pranešimų. Organizuota internetinė ataka rinkimų dieną buvo įvykdyta ir prieš kitus nepriklausomos žiniasklaidos, leidžiančios sau parodyti pirštu į rinkimų kampanijos trūkumus, puslapius internete.

Norom nenorom prisimenu 2007 metus, kai Estija tapo pirmosios istorijoje kibernetinės atakos valstybiniu lygiu taikiniu. Tąkart lygiagrečiai rusakalbių riaušėms Taline ir informaciniam karui prieš Estiją, ji atsidūrė visiškoje informacinėje blokadoje. Neveikė ministerijų, Prezidento, Vyriausybės, partijų ir kitų institucijų tinklalapiai, žmonės negalėjo atlikti bankinių operacijų, pasinaudoti kitomis internetinėmis paslaugomis. Nors įrodymų iš kur šiai atakai buvo diriguojama surinkti praktiškai neįmanoma, tačiau tai paskatino NATO šalių sprendimą, kad kibernetinės atakos prilygsta konvencinėms grėsmėms valstybių nacionaliniam saugumui, o Estijoje buvo įkurtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijų centras.

Tačiau Dūmos rinkimų metu programišiai nesugebėjo „nulaužti“ globalių socialinių tinklų, kaip Facebook ir Twitter. Juose Rusijos piliečiai ir toliau aktyviai dalinosi informacija apie užfiksuotus pažeidimus rinkimų metu, o šiomis dienomis – ir apie protestus bei mitingus.

Protestai Rusijoje, nuotr. SCANPIX

Internetas pilnas autentiškų liudijimų apie rinkimų pažeidimus. Kaip žmonės vežiojami autobusais balsuoti iš apylinkės į apylinkę, kaip naudojamos lengvai ištrinamos rašymo priemonės, kaip skaičiuojant balsus neįsileidžiami stebėtojai. Videoįrašų ir muzikos internetiniame portale Youtube  patalpinta daugybė mobiliųjų telefonų kameromis užfiksuotos medžiagos. Štai tik vienas iš  pavyzdžių – http://www.youtube.com/watch?v=Hw-5y9fy4zU&feature=g-logo, kuriame yra ir galimai biuletenius pildant pričiuptas rinkimų apylinkės komisijos pirmininkas, ir  savo teisėmis neskubantis naudotis stebėtojas, ir jaunas pilietis, nebijantis garsiai pareikalauti viešumo, sąžiningumo ir skaidrumo. Svarbu, kad tai, kas užfiksuota yra lengvai prieinama ir plačiajai visuomenei Rusijoje, ir visam pasauliui – eilinio piliečio informacija apie rusišką realybę, o išvadas gali pasidaryti kiekvienas, pažiūrėjęs medžiagą.

Pranešama, kad kai kuriose balsavimo apylinkėse aktyvumas buvo 100 proc. – tokie ir netgi „geresni” rinkėjų uolumo rezultatai būdavo pasiekiami tik gūdžiais Tarybų Sąjungos metais. Ir vistik net esant tokiam rinkėjų, o veikiau rinkiminių komisijų uolumui, Kremliaus partijai nepavyko surinkti daugiau nei pusės balsavusiųjų palankumo. O Putino  – dabar jau oficialaus kandidato į Rusijos Prezidentus, reitingai, nepaisant jo laimėjimų vyriškose sporto šakose, šmaikščių pasirodymų dantų gydytojo amplua, nardymo Juodojoje jūroje,  pasak pranešimų – žemiausi nuo pat Kursko katastrofos prieš 11 metų laikų.

Tokiame kontekste pasipuikavimai, kad blogi rezultatai rinkimuose rodo demokratiją, skamba tarsi ištrauka ir F. Kafkos kūrybos.

Egiptas, Libija, Sirija, Tunisas…. Arabų pavasaris atnešė naujų post-modernių revoliucijų metą. Demokratinių permainų reikalaujantys Arabų šalių piliečiai būrėsi laisvoje skaitmeninėje erdvėje, kur ypač sudėtinga tyliai ramiai užgniaužti gerklę, „uždusinti po antklode“ represinėmis priemonėmis –  revoliucijos pagreitį įgauna kviečiant į spontaniškus mitingus per globalius socialinius tinklus, sms žinutėmis. Kaire, Tahriro aištėje į tokius politinius flash-mobus susirinkdavo šimtų tūkstančių minios.

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Rusijoje einama Arabų pavasario pėdomis. Ir čia pilietiniai protestai vyksta jaunimo iniciatyva. Tie, kas neturi kompiuterio ir internetinio ryšio, galbūt kol kas neįtaria apie judėjimą Maskvos ir Sankt Peterburgo, o dabar jau ir kitų miestų, gatvėse ir aikštėse, nes valstybiniai televizijos kanalai net neužsimena apie tai.

Pažeidimus rinkimuose užfiksavo neutralūs ESBO stebėtojai ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai, taip pat stebėtojai siųsti iš LR Seimo. Bet panašu, oficialioji Maskva labiau nei neigiamo tarptautinio vertinimo bijo paprastų Rusijos žmonių sujudimo. Kad situaciją po Dūmos rinkimų Kremlius vertina labai rimtai ir joje įžvelgia revoliucinį potencialą, rodo tai, kad jau po pirmųjų protestų buvo žaibiškai mobilizuota vidaus kariuomenė.

Reikia tikėtis, kad Kremlius tinkamai sureaguos ir į tarptautinės bendruomenės, ir, pirmiausia, savo piliečių pasiųstą signalą, ne tolesniais suiminėjimais ir prievarta prieš protestuojančius, o ištaisant trūkumus ir atsakomybėn patraukiant atsakingus už pažeidimus.  Sekantis išbandymas – Prezidento rinkimai –  jau visai čia pat.

Rusijos žmonės nori teisės laisvai atiduoti savo balsą sąžininguose rinkimuose ir jausti, kad patys sprendžia savo šalies ateitį. O Europos Sąjunga – vystyti strateginę partnerystę su demokratine, saugia ir stabilia šalimi, gerbiančia žmogaus ir pilietines teises bei laisves.

***

Beje, nustebino gruodžio 5 d. vienos Lietuvos televizijos vakaro žinių laidos reportaže apie rinkimus Rusijoje pateikta informacija, kad EP narys V. Uspaskich vyko į Rusiją stebėti rinkimų  deleguotas Europos Parlamento. Nežinau, kokiais tikslais p. Uspaskich lankėsi Rusijoje, tačiau tikrai ne kaip Europos Parlamento rinkimų stebėjimo misijos narys.

EP nesiunčia rinkimų stebėjimo misijos į rinkimus organizuojančią šalį negavęs tos šalies oficialaus pakvietimo. Nors  beveik savaime suprantama procedūra, kad ESBO priklausančios šalys pakviečia rinkimus stebėti Europos Parlamentą, tokio kvietimo iš Rusijos EP nesulaukė, todėl ir stebėtojų nesiuntė.

Manau, žurnalistai turėtų tikrintis tokią informaciją atidžiau. Dabar gi gali susidaryti klaidinantis įspūdis, kad p. Uspaskich pasisakymas, jog rinkimai Rusijoje vyko skaidriai ir Lietuvai reiktų pasimokyti iš Rusijos rinkimų organizavimo, yra kažkas daugiau nei vien tik asmeninė p. Uspaskich nuomonė.

Read Full Post »

Šiandien Marselyje (Prancūzija) baigėsi dvi dienas trukęs Europos liaudies partijos (ELP) kongresas.


Susitikimas – tikrai neeilinis ir savo dydžiu, ir aptariamais klausimais, kuriuos diktuoja permaininga kasdienybė, socialinės bei ekonominės realijos. Tad 2000 kongreso dalyvių šias dvi dienas intensyviai diskutavo ir siekė sprendimų, kaip Europai judėti į priekį.

Kongrese, į kurį  susirinko Vyriausybių vadovai, ministrai, Europos Parlamento ir Europos Komisijos nariai, nacionalinių parlamentų nariai, giminiškų partijų vadovai ir atstovai iš Viduržemio jūros regiono bei Rytų Europos valstybių, pagrindine tema, be abejonės, tapo eurozonos krizės valdymas. Čia buvo tęsiamos dar savaitės pradžioje įvairiuose lygmenyse suintensyvėjusios diskusijos dėl  iki neigiamų sumažintų eurą įsivedusių šalių reitingų, euro gelbėjimo ir siūlymų keisti ES sutartį.

Euro zona ir paskutiniai šansai ją gelbėti – pagrindinė tema

Kalbant apie euro zonos krizės suvaldymą, diskusijose vyravo mintys apie būtinybę atrasti tinkamiausią išeitį dėl visų gerovės, dėl ES stabilios ateities ir, kad tokios sudėtingos situacijos akivaizdoje derėtų nacionalinį egoizmą palikti nuošalyje.

A.Merkel ir N.Sarkozy – pasitikti ovacijomis ir plojimais

Tiek A.Merkel, tiek N.Sarkozy pabrėžė, jog tam, kad būtų išgelbėta euro zona, būtina imtis konkrečių veiksmų jau per artimiausias dvi savaites. Akcentuota, kad ES reikia daugiau valdymo, daugiau solidarumo ir griežtos stebėsenos. Nes tik tokios priemonės esą padės atkurti rinkų pasitikėjimą Europa, parodyti, kad jos ekonomika gyvybinga, o šalys turi politinės valios priimti būtinus sprendimus.

Sutinku, kad nėra laiko ilgiems svarstymams. Tai matome ir iš pastarųjų mėnesių, kad situaciją suvaldyti labai sudėtinga ir, kad viskas yra kur kas labiau pagedę, nei buvo galima tikėtis. Panašu, kad kito kelio nei “gilesnė integracija” – nėra, tai gana aiškiai išsakė nemažai aukščiausio lygio vadovų, susirinkusių kongrese.

Tačiau klausimas, kiek gyvuotų tokia sąjunga? Nes reikia pripažinti, kad visgi „nacionalinis egoizmas“ ir skirtingi požiūriai vis labiau ryškėja, o  apie vertybes dabar nėra kada diskutuoti.

Tačiau prie to neišvengiamai teks grįžti, nes kažin, ar visų viltys apie Europos, kaip demokratijos ir stabilumo projektą vienodos?

Čia vertėtų atvirai pripažinti, kad ryškėjanti pasitikėjimo stoka tarp 27 valstybių – nemaža bėda. Tos šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios smarkiai taupė, skausmingai veržėsi diržus, pagrįstai galėtų sakyti – kodėl tie, kurie stengiasi, lieka už borto, tuo tarpu tie, nuo kurių viskas prasidėjo – ir toliau tempiami už ausų visų likusiųjų sąskaita. Taip taip, jei kris kažkurios šalys, kris ir pati ES, bus itin skausmingi padariniai, ir akivaizdu, kad niekam nesinorėtų būti Graikijos vietoje, tačiau visgi nusivylimo – gana nemažai. Godumas, sukčiavimas, iškreiptas vartojimas – visa tai atvedė į nusivylimą ir rimtas abejones dėl gebėjimo išgelbėti ES.

Pabaigai, aptariant šį klausimą – man labai norėtųsi palinkėti, tik turbūt tai gana naivu, kad šitoje, iš tiesų itin sunkioje situacijoje ES, liautųsi kiemo politikavimas ir populistiniai pareiškimai valstybėse narėse.

Ateinantys metai bus labai sunkūs visai, ypač pietų, Europai. Taupymas, kad ir kaip tai būtų skaudu, neišvengiamas. Todėl krizės privalumu galėtų tapti politinių jėgų susitelkimas ir bendras Europos nepavydėtinai sunkios būklės suvokimas.

ES ir kaimynystė bei pagalba “jaunoms demokratijoms”

Taip pat kongreso metu aptarta ir ES paramos jaunoms demokratijoms būtinybė, diskutuota apie maisto saugumą ir kovą su žaliavų kainų svyravimais bei būtinybę atkurti realias rinkos vertes.

Nemažai dėmesio skirta procesams Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Kongrese viešėjo pilietinės visuomenės atstovai ir iš tų šalių. EPP siekis – bendradarbiauti su jais, padėti kurti demokratiniais pagrindais sutvarkytas valstybes, nes susiklosčiusi situacija – unikali galimybė užmegzti normalų dialogą. Tačiau, žinoma, abejonių kelia islamo partijos – ar čia tik ne tam tikras manevras, kaip jos elgsis gavę valdžią? Na, matyt, kad netruks pamatyti ir suprasti jų pasirinktą kelią – Tunisas, Egiptas – galų gale, tai žmonių pasirinkimas.

Tik norisi, kad ES rytų kaimynystė nebūtų pamiršta, tiesa, akivaizdu, kad ryšiai jau kuris laikas apmalšę,  dabar kur kas madingiau žiūrėti į pietus. Kaimynystės politika turi būti subalansuota. Ir tai, kad pietų šalys nuolat primena procesus prieš 20 metų vykusius Rytų Europoje bei ES vaidmenį tuomet, neturėtų atitraukti ES dėmesio nuo tų šalių, kurios konkrečiais darbais rodo savo pasiryžimą eiti demokratijos keliu.

Read Full Post »

Older Posts »