Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2012 rugsėjo

Prabėgusią savaitę posėdžiavome Strasbūre. Atrodo, ką tik pradėjau darbą Europos Parlamente, bet iš tiesų, ši plenarinė sesija žymėjo jau ketvirtojo darbo sezono pradžią.
Simboliška, tačiau pirmomis sesijos dienomis kaip tik sukako 60 metų nuo pirmosios Europos Tarybos susirinkimo Liuksemburge. 1952 m. rugsėjo 8–10 dienomis Liuksemburge vykęs Tarybos posėdis buvo dabartinės ES Tarybos pirmtakės Europos anglių ir plieno bendrijos Specialiosios ministrų tarybos posėdis. Tuo metu posėdžiaudavo tik šešios valstybės narės steigėjos: Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Persikeliant į šiandienos Sąjungą – Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso savo metinį pranešimą skaitė jau 27 valstybių atstovams Europos Parlamente.
Ekonominis Europos valstybių bendradarbiavimas ir integracija, principai, davę pradžią ES, nemenkiau aktualūs ir šiandien. J. M. Barroso metinėje kalboje pabrėžė, kad būtina siekti tautinės valstybių federacijos, su dar glaudesne  ekonomine ir monetarine integracija, o ne kurti vieną supervalstybę.
Ne tik Komisijos pirmininko kalba skatino mintį apie “energetinę savaitę”, kupiną energetinių temų: pritarėme energijos vartojimo efektyvumo direktyvai, įpareigojančiai renovuoti vyriausybinius pastatus, o energetikos įmones – diegti energijos taupymo sistemas. Antra vertus, kalbėdama plenariniame posėdyje, pabrėžiau, kad trūksta griežtesnių energijos efektyvumo tikslų įvardijimo, be kurių nerealu tikėtis pasiekti aukštesnių taupymo standartų. Efektyvus energijos vartojimas prisideda ne tik prie kovos su klimato kaita bei aplinkos išsaugojimo, bet ir kuria naudą visai Europos Sąjungos ekonomikai, apie kurios siekį tiek daug kalbamą visų ES viršūnių pasisakymuose.
Ketvirtadienį patvirtinome dokumentą, nustatantį tarpvyriausybinį valstybių narių ir trečiųjų šalių energetikos susitarimų mechanizmą. Šiuo dokumentu įpareigojamos valstybės teikti informaciją EK, jei susitaria su trečiosiomis valstybės dėl energijos tiekimo. Itin akivaizdus pavyzdys – EK pradėtas tyrimas dėl dujų įmonės Gazprom, kurio laukėme jau ne vienerius metus.
Aišku, ne vien energetiniais klausimais buvo gausi sesijos darbotvarkė – aptartas ir galvijų žymėjimas, galimai veikę CŽV kalėjimai, žemės ūkio finansavimo schemos, farmakologinis budrumas, ES išorės reikalai, padėtis Rusijoje ir žmogaus teisių pažeidimo, ypatingai grupės „Pussy Riot“, atvejai, taip pat situacija Azerbaidžane bei Sirijoje. Tylos minute pagerbėme rugsėjo 11-osios aukas. Liūdna konstatuoti, kad būtent šiomis dienomis atakos Libijoje metu žuvo JAV ambasadorius, o posėdžiaudami EP delegacijos su Valstijomis susitikime, girdėjome ne vieną užuojautą ir perspėjimą apie beprasidedančius veiksmus prieš JAV Jemene.
Eidama iš susitikimo į susitikimą, bendravau tiek su latviškos (kurių negaliu nepagirt už greitą reakciją, domėjimąsi, nuolatinį darbo Parlamente nušvietimą), tiek ir su lietuviškos žiniasklaidos atstovais. Ypač smagiai kalbėjomės su labai jauna, entuziastinga žurnaliste iš radijo stoties„Laisvoji banga“.
Neapsiėjusi be netikėtumų oro uoste Frankfurte, kai vos jame nelikau nakvoti, savaitės pabaigoje dalyvavau Energetikos ministerijos konferencijoje apie Baltijos regiono energetikos rinkas. Išskirtinio svečio teisėmis dalyvavęs eurokomisaras G. Oettinger pabrėžė, kad atėjo laikas užkirsti kelią principui “skaldyk ir valdyk”, o panašus dujų kainų lygis privalo būti visose ES šalyse, be itin žymių nuokrypių. Panašiai Komisijoje už energetiką atsakingas komisaras kalbėjo ir būdamas Strasbūre, klausymų-atsakymų valandoje.
Belieka tikėtis, kad komisaro žodžiams lemta pildytis, nepaisant, jog vis dar neaišku, kokia ateitis laukia „nedraugiškų“ Lietuvos kaimynių statomų elektrinių. Iš savo pusės galiu pažadėti, kad šį klausimą kėliau ir kelsiu Europos Parlamente!

Read Full Post »

Vasara praliuoksėjo nepastebimai greitai, su kiekvienais metais ji tą padaro vis greičiau. Deja. Šiandien vėl rutininis rytinis skrydis į Briuselį ir posėdžiai komitetuose bei politinėse grupėse – pasiruošimas kitos savaitės plenarinei. Svarbūs ir įdomūs klausimai – Tarpvyriausybiniai susitarimai tarp ES šalių ir trečiųjų valstybių energetikos srityje, Sieros kiekis jūriniame kure (laivininkystės konkurencingumo klausimai Baltijos jūroje), Energijos efektyvumo direktyva ir Farmakologinio budrumo paketas (vienas iš klausimų – informacija apie vaistus ir jų šalutinį poveikį).

Tiesa, ketvirtasis sezonas prasidėjo su tam tikra intriga. Vienas iš parlamento pastatų uždarytas, pastebėjus įtartinus skilimus plenarinių sesijų salės lubose. Tikiuosi, kad tai netaps ES ateities simbolika…

Mano vasara užsibaigė dviem panašios tematikos renginiais, kuriuos turėjau malonumo paremti – antruoju Laisvės kino seansu ir Trakinių partizanų sąskrydžiu.

Pastarasis, Tėvynę mylinčių žmonių susibūrimas, vyko šį savaitgalį Trakinių kaime (Anykščių rajone) ir sutraukė nemenką būrį tų, kurie domisi rezistencinio pasipriešinimo istorija. Džiugu, kad šįmet žmonių  jau daugiau nei pernai ir labai linkiu, kad skaičius augtų, tik norėtųsi, kad šis susibūrimas neprarastų savo dvasios. Paprastai taip jau nutinka: kai renginys tampa pernelyg masišku ar populiariu reiškiniu, atsiranda rizika prarasti tam tikrą nuotaiką. O ji dabar puiki – jokio patoso, įdomi programa, geranoriški ir nuoširdūs žmonės.

Pernai šiame festivalyje (drąsiai galiu taip vadinti) galbūt daugiausiai džiaugsmo kėlė bunkerio statyba, šįmet programa nemažiau įdomi – filmų peržiūros, paskaitos, koncertai, naktišokiai, diskusijos.

O rugpjūčio 25 d. vyko Laisvės kino ir dainų renginys, šįsyk Marcinkonyse – viename gražesnių Lietuvos miestelių. Susirinkusieji buvo pakviesti pasižiūrėti režisierių Vytauto V.Landsbergio ir Agnės Marcinkevičiūtės filmą „Partizano žmona”. 2011 m. sukurtas dokumentinis filmas pasakoja apie legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto žmoną Nijolę Bražėnaitę ir tragišką jų meilę. Filmas paremtas laiškais ir Nijolės atsiminimais apie jųdviejų jausmus Prancūzijoje, kur Juozas atvyko 1949 metais, antrąsyk iš okupuotos Lietuvos prasiveržęs į Vakarus. Šios istorijos kulminacija – vedybos, įvykusios žinant, kad Juozas netrukus grįš atgal į Lietuvą. Praėjus maždaug mėnesiui po vestuvių Juozas išvyko Lietuvon, kur 1951 m. rugsėjo 4 d., artimo bendražygio išduotas, žuvo. Būtent šiandien minime Juozo Lukšos žūties metines. Jis savo laiškuose žmonai Nijolei rašė, kad turi dvi mylimąsias – ją ir Lietuvą. Tad linkiu Lietuvą mylėti ne kaip kažką abstraktaus, bet kaip savo artimą – kaip mamą, tėtį, mylimą žmogų.

Laisvės kino ir dainų renginiai, vykę Merkinėje ir Marcinkonyse, skirti paminėti reikšmingą sukaktį, kai Laisvoje ir Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename ilgiausiai per pastarąjį 100 metų. Šių metų liepos 8–9 dienomis peržengėme simbolinį 22 metų slenkstį: dabartinė Lietuvos Respublika „pergyveno“ tarpukario Lietuvą – 1990 metais nepriklausomybę atkūrusi valstybė gyvuoja jau ilgiau nei 1918-ųjų Lietuva iki 1940 metų okupacijos.

 

 

 

Read Full Post »