Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2010 birželio

Šiandien Europos Parlamente svarstant Naujų maisto produktų reglamentą EP Europos liaudies partijos (PPE) frakcijos posėdyje išsakiau poziciją, jog maisto produktai, pagaminti iš klonuotų gyvūnų neturėtų patekti į ES rinką.

Svarstytu reglamentu siekiama nustatyti naujų maisto produktų tiekimo į ES rinką taisykles kartu užtikrinant aukštus žmonių sveikatos, gyvūnų gerovės reikalavimus, aplinkos ir vartotojų interesų apsaugos lygį bei vidaus rinkos veikimą.

Manau, kad maisto produktai, pagaminti iš klonuotų gyvūnų arba jų palikuonių, neturėtų būti įtraukti į šį reglamentą, o atsižvelgiant į problemos daugialypiškumą ir nuomonių įvairovę, Europos Komisija dėl klonuotų gyvūnų naudojimo maisto pramonei turėtų pateikti atskirą pasiūlymą, kuris Europos Parlamente būtų atskirai svarstomas.

Net ir tuo atveju, jei būtų leista vartoti klonuotą mėsą, kiltų aibė kitų problemų, tokių kaip ženklinimas, vartotojų saugumo užtikrinimas ir klonuotų gyvūnų palikuonių naudojimas ir kt. Ar gamintojai ir vartotojai yra tam pasirengę? Pirmiausia, gyvūnų klonavimo poveikis maistui ir vartotojų sveikatai nėra pakankamai ištirtas, o antra, tam tikras išvadas daryti leidžia ir informacija, kurią pateikę mokslininkai: klonuoti gyvūnai turi tendenciją sirgti ir dažniau neišgyvena. Antra vertus, neturėtume pamiršti, jog masinis gyvūnų klonavimas gali sumažinti jų genetinę įvairovę, o tai savo ruožtu padidintų sergančių gyvūnų skaičių ir mažintų pasitikėjimą Europos žemės ūkio produkcija.

Išsakydama tokį požiūrį visgi manau, kad moksliniai tyrimai šioje srityje turi būti tęsiami, tačiau visų pirma turi būti galvojama apie žmogaus sveikatą, etinius dalykus ir ekonominiai rodikliai neturėtų būti lemiami.

Kalbant grynai apie rinką, reikia pastebėti ir tai, kad klonuotų gyvūnų mėsa nesukuria pridėtinės vertės – mėsos pasiūla Europos Sąjungoje yra panankama ir nėra prasmės ją pildyti klonuotais produktais.

Svarstant šį klausimą neturėtų būti pamiršti ir klonavimo etiniai aspektai: mūsų politinė grupė sieja save su krikščioniškosiomis vertybėmis ir žmonės, kurie mumis pasitikėjo, nori, kad tomis vertybėmis ir būtų vadovaujamasi priimant svarbiausius sprendimus.

Reklama

Read Full Post »

Informacijos apie maistą teikimo vartotojams aktualijos visos Europos spaudoje tampa vis dažnesnės. Tai ir viena iš temų, kuo vis labiau domisi ir patys piliečiai: kartais tikslindamiesi apie naujus aprendimus, kartais nerimaudami dėl milžiniško ir ne visada tikslaus informacijos srauto.

Tiek Europos Parlamente, tiek kitose Europos Sąjungos institucijose jau senokai sklando reakcijos dėl, švelniai tariant, nekorektiškų kai kurių nepriklausomomis save vadinančių organizacijų iš D.Britanijos veiksmų skleidžiant klaidinančią informaciją, kuri pateikiama su aiškiu tikslu nuteikti prieš Europos Sąjungą ir yra iš esmės naudinga tik kai kurioms verslo grupėms, suinteresuotoms „laukiniu kapitalizmu“ (į tai ne sykį dėmesį bandė atkreipti ir „the Economist“ žurnalistai). Prie tokių, klaidinančių “šedevrų“, galėtume priskirti ir naujausią  – apie tai, kad ES ketina uždrausti pardavinėti kiaušinius ir bandeles vienetais…

Kalbant apie Reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, dėl kurio projekto birželio 16 savo poziciją išsakė Europos Parlamentas, visų pirma reikia pažymėti, kad dar labai anksti kalbėti apie tai, kas jame bus įtvirtinta, kadangi dokumentą dar bent du sykius svarstys Europos Sąjungos šalių ministrai bei bent vieną sykį – Europos Parlamentas, taigi galutinį jo variantą turėsime ne anksčiau kaip kitais metais.

O kalbant apie šio dokumento turinį, pagrindinis jo tikslas – suvienodinti reikalavimus informacijai, pateikiamai ant parduodamų maisto produktų, ir užtikrinti, kad ši informacija būtų kuo suprantamesnė ir aiškesnė eiliniam pirkėjui, kad jo neklaidintų. Reglamente numatyta, kokią informaciją vartotojui teikti privaloma, o kokią gamintojas gali nurodyti savanoriškai. Tarp privalomos nurodyti informacijos patenka tokie dalykai kaip produkto pavadinimas, energetinė vertė, grynasis produkto kiekis pakavimo metu, sudedamosios produkto dalys, vartojimo terminai bei sąlygos, kai kurių produktų (pvz., mėsos, pieno produktų ir pan.) kilmės šalis.

Savanoriškai gali būti pateikiama ir kita informacija, jei ji neklaidina vartotojo, pvz., įvairių mineralinių medžiagų ar vitaminų kiekis.

Taip pat Reglamente nurodyta, kas gali būti suprantama kaip vartotojo klaidinimas. Klaidinančia informacija Reglamente vadinama, pvz., jei nurodoma, kad produktas pagamintas panaudojant kokį nors produktą, nors panaudotas tik jo pakaitalas; jei nurodoma, kad produktas yra dietinis, nors jis neatitinka reikalavimų, keliamų dietiniams produktams; jei maisto produktui prisikiriamas poveikis arba savybės, kurių jis iš tikrųjų neturi (pvz., „jauninantis“, „stebuklingas“ ir pan.).

Tiek energijos, tiek kitų elementų kiekis nurodomas arba 100 gramų (ar ml) arba vienai porcijai, siekiant išvengti tokių situacijų, kuomet tarpusavyje lyginami produktai, turintys skirtingas mases arba tūrius (pvz., nurodant, jog 600 g pakuotėje yra mažiau kalorijų nei konkurentų produkte, kurio pakuotė 800 g). Informacija apie energetinę vertę bus privalomai rašoma ir pakuotės priekyje.

Kalbant apie maisto produktų kiekių nurodymo būdus, nurodyta, jog jie nustatomi masės ar tūrio vienetais, be to, ateityje galės būti numatyta kitokia tam tikrų produktų žymėjimo tvarka. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog smulkiesiems prekeiviams (pvz., turgaus prekeiviams, smulkioms įmonėms) neprivaloma laikytis visų Reglamento reikalavimų (kitu atveju tai jiems galėtų tapti nepakeliama našta). Tokiu atveju visa informacija, pirkėjui pageidaujant, privalės būti pateikiama žodžiu ar atskiru informaciniu lapeliu. Antra vertus, ir dabar kiaušiniai parduotuvėse žymimi pagal svorio kategorijas, taigi iš esmės šioje srityje Lietuvoje niekas nesikeičia. O parašyti, kad pakuotėje šeši ar dešimt kiaušinių niekas nedraudžia.

Daugelis pirkėjų skundžiasi neįskaitomomis pakuotėmis ir sako, jog atsiradus dar daugiau privalomos informacijos, raidės dar sumažės. Tai irgi netiesa. Svarstant Reglamentą, buvo ilgai diskutuojama, ar nustatyti minimalų raidžių dydį ant pakuotės. Vis tik tokio reglamentavimo atsisakyta, baiminantis, jog tokiu atveju pakuotės (arba ir porcijos) žymiai padidės (pvz., gamintojas, negalėdamas sutalpinti visos informacijos ant mažo šokolado pakuotės, jo tiesiog nebegamins), kas vėlgi nebus paranku pirkėjui. Taigi pasirinktas kitas variantas – informacija, teikiama vartotojui, turi būti įskaitoma tiek šrifto dydžio, spalvos, kontrasto su fonu ir pan. prasme. Bus draudžiamos ir įvairios užlankstytos pakuotės. Antra vertus, esant mažoms pakuotėms, gamintojui leidžiama kai kurios informacijos neteikti. O tam tikrais atvejais (pvz., šventinių pakuočių, prieskonių, vandens ir pan.) šis reikalavimas dar labiau sušvelninamas.

Dar praėjusią savaitę, tik priėmus Reglamentą, buvo pasirodę nuomonių, jog šis dokumentas – žingsnis atgal, nes esą buvo atsisakyta taip vadinamo „šviesoforo“ ženklinimo. Tai yra sistemos, beje, paplitusios D.Britanijoje, kuomet atskirų elementų kiekiai produkte ženklinami šviesoforo spalvomis, atsižvelgiant į jų kiekį, palyginus su vidutine rekomenduojama paros norma (nenuostabu, kad ir šis pasipiktinimas kilo visų pirma D.Britanijoje). Tokio ženklinimo atveju galėtume susidurti su situacija, kai, pvz., limonadas su saldikliais būtų ženklinamas žaliai, o obuolių sultys – raudonai (cukraus kiekio prasme). Paprastą pirkėją raudona spalva, nors ir žyminti tik vieną produkto sudėtinę dalį, neabejotinai galėtų atgrasinti pirkti daug sveikesnes natūralias sultis. Priimtame dokumente leidžiama gamintojui savanoriškai žymėti, kokią dalį vidutinio žmogaus rekomenduojamos paros normos sudaro vienas ar kitas elementas ar vitaminas.

Read Full Post »

Visiems, ir jauniems, ir senesniems, sveikinimai Vidurvasario (nors vasaros kaip ir nebuvo ligi šiol) proga.

Per šv. Joną, per Rasas, mergelės gal pasirinko visokių meilažolių prisivilioti bernams ar papuošė juos vainikais, moterėlėms gal pavyko pasirinkt gėlių ir žolelių dėl sveikatos, gal būt kas nors  Šv. Jono rytą saulei tekant (ar per lietaus debesis kas matė Saulę šiandien tekant?) pasivoliojo rasotoje pievoje ar bent nusiprausė rasa,  narsiausieji, nebijantys šalčio, išsimaudė naktį upėje ar ežere – tai vis dėl sveikatos ir gražumo, dėl veidelių skaistumo… O vainikėliai medžiuose ar vandeny ką gi „pasakė“?

Ir gal visiems, ir šokantiems dainuojantiems prie laužų, ar tik žiūrovams, ar džiugiai sveikinantiems Jonus ir Janinas bei Rasas naktis ši buvo ypatinga…

Ir šiek tiek liūdna, kad „jau po Joninių“. Ir ko gi galime mes palinkėt vieni kitiems – kad tik po Joninių nebūt blogiau nei iki Joninių…

Read Full Post »

Vakar, kai Europos Parlamento ENVI komitete buvo aptariama situacija dėl naftos nuotėkio Meksikos įlankoje, jau buvo pasiekusi ir žinia apie dar vieno naftos nuotėkį, tiesa, gerokai mažesnio masto, kurį patvirtino Egipto Vyriausybė. Naftos pėdsakų čia, pasirodo, rasta jau praėjusią savaitę, tačiau valdžia rimtai susirūpino tik tuomet, kai naftos dėmės „papuošė“ užsienio poilsiautojų knibždančias turizmo zonas. Panašia aplaidumo tendencija puošiasi ir minėtoji bene viena didžiausių ekologinių katastrofų Meksikos įlankoje: tyrimo metu ima aiškėti, kad naftos platformos Meksikos įlankoje sprogimą buvo galima sustabdyti, nes pavojaus signalus ten buvę darbininkai pastebėjo dar savaitę prieš sprogimą, tačiau gedimas nebuvo laiku sustabdytas. Dėl elementarių finansinių sumetimų.  Nes tam, kad sutaisytum gedimą, reikėtų laikinai sustabdyti naftos gavybos darbus, ir taip per dieną būtų prarasta apie 500 tūkst. JAV dolerių. Galbūt šiandien toks aplaidumas dėl elementaraus trumparegiško noro neatsakingai lobti atrodo nebesuvokiamas ir patiems tokį sprendimą priėmusiems, juk bendros avarijos likvidavimo sąnaudos jau išaugo iki 2 mlrd. USD, o nukentėjusiems nuo nelaimės BP („British Petroelum“) jau išmokėjo 105 mln. USD. Tikriausiai, jei kalbėtume apie liaudies išmintį, užtenka prisiminti, jog “šykštus moka du kartus“.

Tačiau yra ir kita pusė – ne ekonominė ar finansinė, o žala gamtai ir regionui, kurią kasdien klampina iki šių dienų nesustabdomai plūstanti nafta (šiomis dienomis, nežiūrint visų pastangų, jos vis dar išteka 35-60 tūkst. barelių kasdien). Kaip su jos atlyginimu? Čia labai aiškų interesą turime ir mes, Baltijos pakrančių gyventojai, juk jūroje gulasi vamzdis (Nord Stream), kurio grėsmės taip pat ignoruojamos, o juo labiau vengiama kalbėti apie kokį nors galimos žalos atlyginimą. Nepamirškime ir giedrą dieną iš Nidos paplūdimio plika akimi matomo “Lukoil“ valdomo naftos gręžinio D-6, dėl kurio protestavo ir Lietuvos visuomenė. Sako, nebus žalos. Panašu, kad Meksikos gręžinį valdanti BP irgi buvo tikra, jog žalos nebus, tačiau šiandien tenka prisiimti atsakomybę ir atlyginti milijoninę žalą.

Vakar padėkojusi komitetui už iniciatyvą aptarti situaciją Meksikoje, pasisakydama atkreipiau dėmesį į būtinybę kuo greičiau imtis veiksmų ir iniciatyvos užtikrinti, kad būtų įdiegtas efektyvus žalos, padarytos aplinkai dėl žmonių ar ūkio subjektų veiklos, atlyginimo mechanizmas.

Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir į esamas pastabas, kad kompanija, valdanti naftos platformą Meksikoje, nuo pat pradžių turėjo tam tikrų probelmų, susijusių su licenzijavimu, platformos eksploatacija. Neretai panašius atvejus lydi ir žinios apie galimai mokslininkų pateiktus palankius ir šališkus komentarus dėl poveikio aplinkai vertinimo.

Apie nepriklausomos ir objektyvios poveikio aplinkai vertinimo sistemos sukūrimą tenka kalbėti ne pirmą kartą ir esu tikra, kad pradedant vykdyti didelius ir rizikingus energetikos infrastruktūros projektus tai galėtų būti viena stipresnių prevencinių priemonių, siekiant išvengti žalos aplinkai. Teisinė bazė – teoriškai lyg ir yra. Kalbant apie ES – beveik galime būti tikri, kad ES tokia sistema veiktų. Tuo tarpu trečiąsias šalis (pvz., Rusiją) priversti atlyginti aplinkai padarytą žalą – beveik neįmanoma. Tačiau atkreipdama dėmesį, į skirtingų pasaulio valstybių pajėgumus, tiek stebint situaciją, tiek likviduojant padarinius, EP Aplinkos komitete dalyvavusio Europos Komisijos tarnautojo teiravausi, ar Komisija nemano, jog būtų tikslinga atsirasti privalomojo draudimo sistemai, ypač toms kompanijoms, kurios dirba “rizikingomis“ sąlygomis (beje, tokia galime vadinti ir minėtą Nord Stream, kuri, šiandieninėmis aplinkybėmis, greičiausiai vargiai galėtų imtis finansinės atsakomybės už padarytą žalą).

Deja, konkretaus atsakymo išgirsti nepavyko. Minėta, kad įmonės, valdančios telkinį Meksikos įlankoje bendradarbiauja ir teikia informaciją. Tačiau prašant patikslinti, kokių papildomų saugumo stirpinimo priemonių bei saugiklių žadama imtis, tapo aišku, jog pasitarimai prasidėjo tik neseniai, tad konkrečių atsakymų tikėtis būtų per anksti.

Kalbant apie žalos atlyginimo mechanizmą, pasak EK atstovo, ES teisės aktuose (ne vienoje šiuo metu peržiūrimoje direktyvoje) numatyta, jog savininkas turi prisiimti atsakomybę už žalą. Užsiminta, kad dėl platformų saugumo EK neatlieka jokių tyrimų, tačiau minėta, kad apie tokią galimybę galvojama. Taip pat prisiminta, kad dar 2001 m. buvo pateiktas pasiūlymas dėl žalos atlyginimo, buvo kalbama apie specialaus fondo kūrimą, tačiau iniciatyva užgeso ir iki šiol jokio progreso taip ir nėra, o naujos iniciatyvos, ypatingai tokiais “jautriais“ klausimais, kaip poveikio aplinkai vertinimų objektyvumas, energetikos projektų savininkų atsakomybė, žalos prevencija ir likvidavimas, kelią skinasi vangiai.

Nepamirškime, kad kalbant vien apie naftos platformas, kurių galimas grėsmes dėl aplaidumo puikiai iliustruoja ir Meksika, derėtų rimtai sunerimti, nes ES vandenyse jų yra 1163. O kur dar kiti energetikos ir kitų ūkio šakų stambiosios infrastruktūros projektai? Arba trečiųjų šalių projektai, esantys mūsų panosėje?

Sunku nusiraminti nepaklausus: jei tokios ekologinės katastrofos (kaip Meksikoje) EK tarnautojams yra per maža paskata suskubti ir praregėti, kas galėtų pagelbėti?

Read Full Post »

Kaip ir visos – ši EP plenarinė sesija mirgėte mirga skirtingiausiomis temomis: pradedant žmogaus teisių aktualijomis, mechanizmais, kuriais siekiama susidoroti su finansų krize, parama besivystančioms šalims,  ekonomikos augimo ir užimtumo strategijos „ES 2020“ aptarimu baigiant kasdienybėje aktualiausiomis maisto žymėjimo, Baltijos jūros aplinkos tyrimais bei nepriklausomais poveikio aplinkai tyrimais vykdant infrastruktūros projektus. Tačiau apie viską iš eilės.

Šioje sesijoje be jau minėto maisto žymėjimo, kuris kasdien aktualus daugeliui europiečių, aptartas ir kitas svarbus klausimas – Europos Sąjungos lėšos Baltijos jūros aplinkai tirti.

Antradienį vykusių debatų prieš balsavimą metu akcentavau, jog labai svarbu, kad siekdamos pataisyti jūros padėtį, aštuonios ES šalys – Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Švedija ir Vokietija – parengė ir įgyvendina Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programą „BONUS-169“. Būtent šios programos projektus įgyvendinant  buvo atskleista katastrofiška Baltijos jūros padėtis, ypač tose vietose, kur planuojami plataus masto energetikos infrastruktūros projektai, vykdomi ne vien Europos Sąjungos valstybių, bet ir kitų, besiribojančių su Sąjunga, valstybių. Genotoksiškumas tam tikrose vietose pakilęs kelis šimtus sykių. Taigi, Bonus programa jau įrodė savo galimybes prisidėti prie Baltijos aplinkos stebėsenos, todėl būtina ir toliau aktyviai tirti Baltijos jūros būklę. Taip pat ne kartą teko pasikeisti nuomonėmis, jog tam, kad tyrimai būtų kuo išsamesni ir objektyvesni, labai svarbu, kad į tyrimus lygiomis teisėmis būtų įtraukiami visų Baltiją supančių valstybių mokslininkai. Ši programa tarytum prevencinė priemonė, atkreipianti dėmesį į sudėtingą ekologinę Baltijos jūros situaciją ir tik tinkamai finansuodami mokslinius tyrimus, laiku pastebėdami grėsmes užkirsime kelią ekologinėms katastrofoms.

630 balsų EP narių dauguma, nuspręsta 2010-2013 metais skirti Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programai 50 mln. eurų iš ES biudžeto. Dar tiek pat turėtų jai skirti pačios šalys.

Taip pat su Baltijos jūra susijęs ir klausimas, kurį  šios sesijos metu uždaviau aplinkosaugos komisarui Janez Potočnik. Tai klausimas apie reikiamybę sukurti nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo mechanizmą (kad jo atsiradimas neišvengiamas, puikiausiai parodė ir Nord Stream, ir ne vienas naujai pradedamas įgyvendinti projektas). Atkreipiau Komisaro dėmesį į neretai iškylančias problemas planuojant ir įgyvendinant didelio masto infrastruktūros projektus, ypač energetikos sektoriuje. Dauguma iš šių problemų kyla dėl to, kad tokių projektų poveikio aplinkai vertinimuose trūksta skaidrumo ir nešališkumo. Kaip matyti iš naujausios Komisijos ataskaitos, šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nenumatomas iš tikrųjų nepriklausomas poveikio aplinkai vertinimas. Galima paminėti du pagrindinius šios problemos sprendimo būdus: pirma, reikia, kad Komisija aktyviau dalyvautų poveikio aplinkai vertinimo procedūroje, arba, antra, reikia užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimų finansavimas nebūtų priklausomas nuo vertinamų projektų vadovų. Teiravausi p. Potočnik, kada Komisija planuoja pateikti iš naujo apsvarstytą poveikio aplinkai vertinimo direktyvos tekstą, kokį sprendimą Komisija ketina pasirinkti siekdama užtikrinti nepriklausomą poveikio aplinkai vertinimą?


Komisaro teigimu, problema yra labai aktuali ir patikino, kad savo veiklos laikotarpiu ketina jai skirti pakankamą dėmesį, taip pat užsiminė, kad jau pradėta dirbti su PAV direktyvos peržiūros klausimu. Akivaizdu, kad šis klausimas bus pakankamai “jautrus“ ir kad greito rezultato tikėtis nereikėtų, tačiau buvau patikinta, jog platesnės konsultacijos su visuomene bei suinteresuotomis šalimis bus pradėtos dar birželio pabaigoje. Tai neabejotinai bus ir viena svarbiausių mano darbo EP sričių.

Read Full Post »

Bene dažniausiai pastaruoju metu (tiek kelionėse po Lietuvą, tiek su kolegomis EP) buvo aptariamas maisto kokybės, vartotojų informavimo apie ją klausimas. Kaip tik šioje sesijoje EP priėmė rezliuciją, kuria siekiama aiškesnių maisto produktų etikečių ir efektyvesnio maisto produktų žymėjimo. Siuloma reikalauti maisto produktų pakuotėse privalomai nurodyti energijos, riebalų, angliavandenių, cukraus bei druskos kiekį, o mėsos, pieno produktų, šviežių vaisių ir daržovių pakuotėse – ir kilmės šalį. Manau, kad šis priimtas dokumentas, sukėlęs daug diskusijų, yra labai svarbus žingsnis, nes akivaizdu, kad informacija apie maistą, jo kokybę, žmonėms yra išties svarbi, tad būtina užtikrinti, kad ji būtų prieinama vartotojams ir pateikiama tinkama, suprantama forma.

Tačiau kalbant apie maisto žymėjimą ir mūsų visų, vartotojų, interesą kuo daugiau žinoti apie pamėgtus produktus, verta nepamiršti, kad visgi teks rasti balansą tarp būtinosios ir papildomos informacijos. Nes priešingu atveju, galime susidurti su kitais kraštutinumais – kuo daugiau informacijos pakuotėse, tuo didesnių reikalauja produktas, tuo daugiau atliekų, tai reiškia ir didesnes gamintojų sąnaudas, už kurias vėl tektų mokėti vartotojui.

Todėl, mano manymu, kitas svarbus žingsnis turės būti siekis sukurti visiems europiečiams prieinamą, nuolat atnaujinamą ir interaktyvią sistemą, kur gamintojai savarankiškai, pagal iš anksto numatytus kriterijus, teiktų tikslią papildomą informaciją apie rinkai siūlomus produktus. Tai būtų vertingas įrankis vartotojams, norintiems žinoti kuo daugiau informacijos apie perkamus produktus, o pakuotės tuomet pateiktų tik esminę informaciją – apie alergenus ir netoleravimo reakcijas, kilmės šalį, sudėtį, energetinę vertę.

Taip pat svarbu užtikrinti, kad vartotojai etikete nebūtų klaidinami (kuo dabar neretai manipuliuoja gamintojai): kad daugiau nei prieš savaitę į pakuotes išpilstytas pienas ar prieš pusmetį užšaldyta mėsa nebūtų vadinami šviežiais, o produktai, kuriuose pagal jų prigimtį ir taip nėra riebalų ar kitų priedų, etiketėse nebūtų „išpūstai“ už tai giriami, kaip kažkuo ypatingi. Kalbant apie maisto žymėjimą, reikia paminėti ir tai, kad parlamentarai dėl galimų dviprasmybių (įdiegus tokį žymėjimą, supratimas apie kai kuriuos maisto produktus būtų nepelnytai iškreipiamas, tarkime, sultys, sūriai, paštetas būtų vaizduojami, kaip kenksmingi produktai ir ypač prastas pasirinkimas) nepritarė siūlymui įdiegti maisto produktų žymėjimui spalvotą, „šviesoforo“ sistemą.

Esu įsitikinusi, kad Europos Sąjungos institucijos lygiagrečiai su pastangomis atidžiai stebėti ir neleisti klaidinti vartotojų, turi plėtoti ir vartotojų  švietimą, kad kiekvienam piliečiui būtų jam patogiu būdu prieinama informacija, kaip tinkamai pasirinkti sveikiausius, geriausiai poreikius atitinkančius produktus, nes tik ugdydami pačių vartotojų sąmoningumą ir skatindami gamintojų atsakomybę už pateikiamą informaciją galime būti tikri, jog pastangos rūpintis vartotojų saugumu ir sveikata nebus bevertės.

Read Full Post »

Pirmadienį Strasbūre Europos Parlamento plenarinė sesija pradėta prisiminus, jog prieš 70 metų Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos Raudonosios armijos ir neteisėtai prijungtos prie SSSR.

Vos prieš išvykstant į Strasbūrą, paskutinės akimirkos Lietuvoje taip pat buvo skirtos  skaudžioms mūsų tautos patirtims prisiminti. Tai įvykiai, pakeitę Lietuvos ir visų mūsų gyvenimus bei daugelio šeimų likimus.  Masiniai areštai,  tremtis ištisomis šeimomis į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą, neabejotinai pakeitė ne tik anuometinius laikus, bet ir dabartį, įsirėžė ir ateityje.  Tai labai skaudi istorinė tautos ir kiekvieno iš mūsų patirtis, kuri vienaip ar kitaip keičia požiūrį į šiandieną. Į šiandieną savame krašte, savoje valstybėje. Tiesa, dabarties laikas taip pat nelengvas, tačiau norisi tikėti, kad visgi pajėgsime tikėti sava šalimi, sunku ar lengva čia, kur viskas sava, kur artimi žmonės, gamta, papročiai.

Šiandien esame laisvi, bet neapleidžia mintis, ar tikrai ta okupacija baigėsi  – ar mūsų veiksmai, mintys – laisvi, ar esame išsivadavę nuo nepagarbos artimam,  nuo netiesos, nuo abejingumo?  Kartais pagalvoju, kad mes, lietuviai, keista tauta: kai spaudžia negandos, kai varžoma mūsų laisvė, tuomet mes priešinamės ir susitelkiame visomis išgalėmis (Žalgirio mūšis, 1863 sukilimas, spaudos draudimas ir kt.), bet šiandien, būdami laisvi, sunkiai susitvarkome.

Labai skaudu ir nelengva matyti, kai neretas apsisprendžia palikti savo kraštą, tačiau šį šeštadienį Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškėse) prie tremtinių žeminukės jurtos turėjau progą pajusti, kad tikėjimas, idėjos ir vertybės yra gyvos, kad ir šiandien susirinkę kartu galime susitelkti, kaip susitiprina patirtis ir istorinė atmintis, žinojimas. Apie tai neretai kalbame ir su kitais europarlamentarais. Ir nors EP buvo pirmoji tarptautinė organizacija, 1983 m. pasmerkusi Baltijos šalių okupaciją, reikia paminėti, jog dauguma Europos šalių bei JAV jos niekada nepripažino.  Akivaizdu, jog mūsų likimai yra ganėtinai tolimi senajai Europos demokratijai.

Tad minėdami žmonių, kurie okupaciniam režimui neleido pavergti tautos ir savosios sąmonės, atminimą, kaskart turime progą naujai permąstyti įvykius, pažinti vieni kitus ir suvokti skausmingas, nelengvas istorijos akimirkas. Tos akimirkos turi būti žinomos ir be atidėliojimų aptariamos, nes tik suprasdami vieni kitus galėsime sėkmingai kurti savo ir taikios Europos ateitį.

M. Mikulėno nuotraukos. Daugiau nuotraukų ieškokite AKIMIRKOSE.

Read Full Post »

Older Posts »