Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘Jeruzalė’

Spaudoje žinių apie Artimuosius rytus niekada netrūksta. Dažniausiai girdime: Gazos ruožas, Vakarų krantas, naujakurių gyvenvietės, Hamas, Fatah, teroristiniai išpuoliai, betoninė užtvara su naujausiomis elektroninės saugos technologijomis (siena, kurią Izraelis stato siekdamas atsitverti nuo palestiniečių; betoninis barjeras kyla ties tomis vietomis, kur palestiniečių ir Izraelio miestai yra labai arti, taip yra ir Jeruzalėje), aštri Izraelio politika ir pan.

Balandžio 25-29 d. Europos Parlamento delegacijos sudėtyje lankiausi Vakarų Krante ir rytų Jeruzalėje. Europos Parlamento nariai, atstovaujantys įvairias EP politines grupes, keturių dienų vizito metu aplankė žydų naujakurių gyvenviečių teritorijas, susitiko su prievarta iškeldintais palestiniečiais, politikais, žmogaus teises ginančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Vizitas vyko tuo metu, kai Kaire tarp pagrindinių Palestinos politinių jėgų Fatah ir Hamas buvo pasiektas susitarimas sudaryti laikinąją Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybę.

Kokie įspūdžiai? Jei reikėtų pailiustruoti, kas tai yra “amžinas konfliktas”, būtent Palestinos ir Izraelio santykius pasirinkčiau kaip pavyzdį. Nors didžioji tarptautinės bendruomenės dalis tikisi taip vadinamo dviejų valstybių sprendimo (t.y., kad Palestina su Izraeliu pripažintų viena kitą, remiantis 1967 m. sienomis), tačiau laikas bėga ir nepanašu, kad Izraelis ir Palestina prie taikaus susitarimo artėtų. O klausimų daugybė. Žinoma, esminis – sienų. Palestiniečiai tvirtai laikosi pozicijos dėl 1967 m. ribų ir rytų Jeruzalės, kaip sostinės. Izraelis teritorinius klausimus spręstų tik sutarus dėl visų kitų problemų. Kita opi problema – naujakurių gyvenvietės, priverstinis palestiniečių iškeldinimas iš nuosavų namų, betoninė užtvara ir laisvo judėjimo apribojimai.

Dažniausiai, ko gero, girdime apie Vakarų krantą ir Gazos ruožą, tačiau ir palestiniečiai, gyvenantys Jeruzalėje susiduria su didžiuliais apribojimais. Pirma, jie lygiaverčiai moka mokesčius, tačiau, jų teigimu, tegauna 10-30 proc. paslaugų, tai atsispindi miesto infrastruktūroje (gatvės, apšvietimas, šiukšlės ir pan.). Antra – šeimos reikalai.  Jei, pvz, vyras (sutuoktinis) yra iš Vakarų kranto, jam neleidžiama gyventi Jeruzalėje, tuo tarpu žmona, gyvenanti Jeruzalėje, norėdama išvykti į Vakarų krantą ilgesniam laikui, rizikuoja prarasti savo tapatybės pažymėjimą ir netekti teisės toliau gyventi Jeruzalėje. Susiklosto situacija, kad vienas iš tėvų turi prašyti Izraelio leidimo, kad galėtų aplankyti savo šeimą (tokius leidimus, anot palestiniečių, taip pat gana sunku gauti, neretai paskutinę minutę jie gali būti atšaukiami, net ir turėdamas tokį leidimą asmuo nebūtinai pereis patikros punktą, nes perėjimo punktų vartai bet kuriuo metu gali būti uždaryti).

Tai, ką teko išgirsti apie vaikų įkalinimą – taip pat šokiravo. Palestiniečiai teigia, kad Izraelis areštuoja net 8-10 metų amžiaus vaikus, juos terorizuoja, bando paversti šnipais. Iš Izraelio pusės, ko gero, išgirstume kitokias versijas. Kalbant apie judėjimo ribojimus – palestiniečiai turi rimtų sunkumų norėdami pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (būtini specialūs leidimai atvykti gydytis iš Gazos ir Vakarų kranto, vaikai priversti likti vieni, kadangi pasitaiko atvejų, kai tėvai negauna leidimų kirsti sieną grįžtant). Taip pat nepaprastos sąlygos ir elementariam laisvam fiziniam judėjimui: pavyzdžiui, du palestiniečių kaimus, esančius 7 km atstumu Vakarų krante jungia vieškelis, tačiau palestiniečiai turi sukti keliasdešimties kilometrų lanką, nes šiuo trumpuoju keliu naudotis jiems neleidžiama – kelias atkirstas Izraelio armijos, ši atkarpa naudojama tik Izraelio naujakuriams pasiekti savo gyvenvietę.

Taigi, priešprieša įsitvirtinusi ne vien politikoje, atsispindinčioje konkrečiuose veiksmuose,  bet ir kasdieniame gyvenime. Rezultatas – didžiulė neapykanta tarp palestiniečių ir žydų naujakurių. Tą patyrėme, kai palestiniečiai lydėjo mūsų delegaciją Hebrono senamiestyje – buvome apipilti buitiniu vandeniu iš naujakurių namų. Paklausus, gal visgi pavyksta užmegzti kažkokį žmogišką kontaktą tarpusavyje, na, tarkime, kad ir dalinimasis vaikų supynėmis? Klausimas buvo naivus. Atsakymas: „jokiu būdu ne“. Taip auganti nauja karta, vaikai, gaubiami tokios neapykantos atmosferos, greičiausiai taip pat niekada nesusės taikiam pokalbiui.

Ar šioje situacijoje yra išeičių? Ar tokia galėtume pavadinti Palestinos valstybės pripažinimą, kuri, anot Jungtinių Tautų, daro pažangą įgyvendindama struktūrines ir institucines reformas? Ar pasirašytas naujas susitarimas tarp Fatah ir Hamas (pastaroji yra JAV, ES, Kanados, Australijos ir Japonijos teroristinių organizacijų sąrašuose, o Izraelis griežtai atsisako su tokios sudėties Palestinos vyriausybe derėtis) leis Palestinai vieningu požiūriu žvelgti į regiono situaciją ir ieškoti problemų sprendimo?

Palestiniečių (Palestinian legislative council) atstovai teigia, kad naujoji vyriausybė (suformuota šių metų balandžio pabaigoje, kai Kaire tarp pagrindinių Palestinos politinių jėgų Fatah ir Hamas buvo pasiektas susitarimas sudaryti laikinąją Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybę) bus remiama visų politinių jėgų. Palestina rugsėjį ketina Jungtinėms Tautoms (JT) teikti deklaraciją dėl Palestinos valstybės pripažinimo, ji taip pat siekia narystės JT, deklaruoja, kad eina demokratiniu keliu. Be abejonės, šios pastangos yra svarbios ir turi būti vertinamos, tačiau, kalbant apie Palestinos vienybės vyriausybę, mano supratimu, ES parama jai turėtų būti teikiama su sąlyga, jog ši vyriausybė aiškiai ir galutinai atmes prievartos naudojimą ir pripažins Izraelio valstybę.

Kita vertus, šitiek metų besitęsiančioje susipriešinimo ir konfliktų istorijoje, labai sunku vertinti, kas teisus, ir kur tiesa. Ši situacija turi savo priešistorę, ir kiekviena pusė turi savąją tiesą. Ir kartu su ja keliauja ne tik faktai, kartu keliauja ir propaganda (pakanka vien vaizdo įrašų, pasklidusių internete ar vien tik kanale youtube). Izraelyje ar Palestinoje besilankantiems turistams ekskursijoje gidas taip pat papasakos skirtingas istorijas- kam ši žemė priklausė, kas ją valdė, kas ją kūrė.

Svarstant, kieno pusėje būti, tokiais atvejais tėra vienas atsakymas. Žmogiškumo.

Read Full Post »

Kaip ir žadėjau praeitame įraše – šiek tiek įspūdžių iš vizito Jeruzalėje, kur vyko EP ir ES nacionalinių parlamentų narių susitikimai su Izraelio prezidentu S. Peres, premjeru B. Netanyahu, Kneseto nariais ir pan.

Artimųjų rytų situacija – sudėtinga ir įtempta jau daugelį metų. Kad regionui reikia taikos ir stabilumo – savaime aišku, bet kelias į tai gana sudėtingas, tolimas ir, deja, nežinia, ar pasiekiamas… Po apsilankymo Knesete (Izraelio parlamentas) ir diskusijų Aplinkos komitete apie Izraelio ir Palestinos bendradarbiavimą vandens išteklių klausimu abejonės dėl bendro sutarimo tik sustiprėjo. Sprendžiant iš emocijų ir bendravimo kultūros tarp Kneseto parlamentarų (vieni stoja Palestinos pusėn, kiti – Izraelio) išvis kyla klausimas, ar įmanoma dėl ko nors susitarti. Žinoma, tai tik fragmentai, bet lyginant su EP darbu, tai tikrai atrodo, kad iki kompromiso prieiti labai sunku.

Vandens problema – viena opiausių. Regione Izraelis ir Palestina turi mažiausiai išteklių, ta linkme šios dvi valstybės bando bendradarbiauti, tačiau, ginčų kyla kaltinant vieni kitus susitarimų nesilaikymu. Kaip minėjo kalbėjęs Izraelio kariuomenės atstovas – „mes valgom su jais, jie valgo mus“. Tuo tarpu nevyriausybinis sektorius pateikia kitokius skaičius, prieštaraujančius kaip kuriems Izraelio valdžios teiginiams. Tokia situacija tik įrodo, kad įtampos nemažėja, o ir iš šalies vargu, ar galima padėti.


Kalbant apie atsinaujinančius energijos šaltinius ir klimato kaitą bei bendrai energetiką reikia paminėti, kad Izraelis yra iš esmės prieš branduolinę energetiką. Jie mato ją kaip „karinės jėgos dalį“, todėl akcentuoja saulės energijos galimybes. Beveik kiekvienas namas Izraelyje ant stogo turi saulės baterijas, gauta energija skirta vandens šildymui. Didelis saulėtų dienų kiekis įgalintų Izraelį 40 proc. energijos poreikio patenkinti iš saulės energetikos ir tokiu būdu tapti pasaulio lyderiais šioje srityje.

Prezidentas S. Peres savo pasisakyme kalbėjo apie inovacijų, tyrimų svarbą. „Mes turime du ežerus: vieną mirusį, kitą – mirštantį. Ir vistiek sugebame eksportuoti žemės ūkio produkciją į tokias šalis, kaip Rusiją, turinčią tūkstančius ežerų“. Teisingumo dėlei turėjo paminėti, kad būtent maisto inžinerijos, inovatyvių technologijų (GMO ir pan.) dėka jiems tai pavyksta. Kaip minėjo aukštieji Izraelio pareigūnai, Izraelio tikslas – taika, o ne pergalė,  būtina dirbti ties vandens išteklių, žemės tausiu naudojimu, siekti modernios ekonomikos ir ekonominio augimo.

Tiesa, turbūt visi žinome, kad Izraelio armija yra viena moderniausių pasaulyje ir kad stengiamasi šią sritį plėtoti. Lankantis Izraelio oro erdvės industrijose šios žinios tik pasitvirtino – lėktuvai „sekliai“, lengvųjų satelitų gamyba ir pan. Izraelio jaunuoliai turi privalomą karinę tarnybą  – vaikinai 3 metus, merginos – 2. Kiek teko bendrauti su vietiniais – nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu. Vieni vertina šią galimybę kaip brandos garantą, kiti – nemato tame prasmės ir, jei pasiseka, atlieka tarnybą kariuomenėje  kaip garso ar šviesų režisieriai.
Dėl neprognozuojamo saugumo regione Izraelis dideles pastangas deda į infrastruktūrą, štai, pavyzdžiui, Haifos Rambam medicininis centras dirba ties požeminės gydymo įstaigos įrengimu – minus 3 aukštai karo atveju galėtų būti transformuoti į ligoninę. Ligoninės veiklos sričių pristatymo metu pasiteiravau dėl  jaunųjų profesionalų migracijos, atsakymas nustebino – nepaisant puikių sąlygų, laboratorijų, visgi specialistai nori važiuoti dirbti ir tobulintis į ES ar JAV.

Ko galime pasimokyti iš Izraelio – istorijos  akcentavimo. Holokausto tema it leitmotyvas lydėjo visų susitikimų turinį. Yra ko siekti mūsų istorinės patirties viešinimui pasaulyje, nekalbant vien apie Lietuvos patyrimus, bet bendrai, apie komunistinių nusikaltimų žalą Europai ir pasauliui.

Vizitas leido gyvai pajausti komplikuotą regiono situaciją. Esu už stabilumą ir taiką artimuosiuose rytuose, tačiau akivaizdu, kad kiekviena valstybė turi skritingą požiūrį ir priemonių planą šiam tikslui pasiekti..

Tie, kas buvo Jeruzalėje matyt, drąsiai gali tvirtinti, kad miestas įspūdingas. Ne tiek dabartimi (vienas skurdžiausių miestų. Kaip sako vietiniai gidai – dėl populiacijos: arabai ir žydai ortodoksai, kurie nekuria jokio ekonominio produkto),  tačiau istoriniu aspektu,  kultūriniu ir religiniu daugiasluoksniškumu. Tai, kad pats Jeruzalės vardas reiškia „taikos miestas“, teikia vilties, kad ateityje čia taika bus tikra.


Read Full Post »

Ši savaitė Briuselyje – ne tik daugelio posėdžių, bet ir plenarinės sesijos savaitė, gausi susitikimų ne tik Europos Parlamente, bet ir už jo ribų. Savaitės pradžioje dalyvavau „Europos studentų demokratų“ (EDS) organizacijos, vienijančios centro-dešinės jaunimo nevyriausybines organizacijas,  50-mečio minėjime. Sutikau nemažai buvusių kolegų, su kuriais bendravom įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, kuomet aktyviai dalyvavau Jaunųjų konservatorių lygos veikloje.

Besirengiant plenarinei sesijai kaip įprasta posėdžiavome darbo grupių, politinių grupių formatuose. Vienas pagrindinių šios savaitės klausimų EP – ne tik islamo pasaulį krečiantys gyventojų maištai Tunise, Egipte, bet ir penktadienį vykusioje Europos Viršūnių Taryboje aptartas energetikos klausimas. Bene pirmą kartą toks didelis dėmesys buvo skirtas energetikai. Pastaruoju klausimu pasisakiau ir plenarinėje sesijoje. Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad po 2015 m. nei viena ES valstybė narė neliktų energetine sala. Tai labai svarbus klausimas. Ypatingai toms valstybėms, kurios šiandien ES yra energetiškai izoliuotos. O šiuo metu jungčių stinga būtent tose šalyse, kur gamtinių dujų sektoriuje dominuoja vienas  operatorius. Paraginau Europos Parlamentą, Komisiją ir Tarybą išnaudoti visas galimybes atvirai išreikšti nepritarimą spaudimui, kurį patiria valstybės narės, siekiančios įgyvendinti ES teisės aktus. Praleisdami galimybę priimti tinkamus ir ryžtingus sprendimus šioje situacijoje, vargiai galime tikėtis, kad pavyks pasiekti, jog ES vidaus energetikos rinka bus integruota, efektyviai veikianti ir izoliuotų energetinių salų nebeliks. Šiuo klausimu į pasitarimą ir Lietuvos pozicijų pristatymą kvietė ir Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje R. Karoblis.

Dar vienas klausimas dėl kurio diskutavome plenarinėje sesijoje šią savaitę – elektroninių prietaisų atliekos ir jų tvarkymas – 2003 m. priimtos Direktyvos peržiūra. Nors šiuo metu apie 85 proc. elektroninių atliekų yra šalinama, bet mažiau nei pusė jų yra tinkamai tvarkomos (o Lietuvoje pagal užsibrėžtus tikslus surenkama ir sutvarkoma bene tris kartus mažiau šių atliekų). Vartotojui bene svarbiausi faktoriai – kaina ir mokestis už atliekas bei jų surinkimą. Paskaičiuota, kad elektroninių atliekų surinkimas nuo „namų slenksčio“ yra kur kas brangesnis, todėl EP diskusijoje buvo svarstoma ar gamintojas turėtų įtraukti surinkimo mokestį į bendrą produkto kainą, ar tuo turėtų pasirūpinti patys.

Vasario 3 d., anksčiau nei įprastai Briuselyje buvo minima ir Vasario 16-oji. Šventę „Lietuvos identitetas“ Europos Komisijoje globojo komisaras A. Šemeta, Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje R. Karoblis, Lietuvos ambasadorė Belgijos karalystėje ir Liuksemburgo kunigaikštystėje N. Žambaitė, Lietuvos kultūros ministras A. Gelūnas. Per 500 svečių buvo pristatyta lietuvių dizainerių kolekcija, tekstilininkų darbai, grojo styginių kvartetas.

 Na, o penktadienį jau pasitiksiu Jeruzalėje – čia iki pirmadienio vyks susitikimai su Izraelio Prezidentu, Vyriausybės ir Kneseto vadovais, ministrais. Grįžusi būtinai pasidalinsiu viešnagės įspūdžiais ir šiame dienoraštyje.

Read Full Post »