Žalioji savaitė – Žemaitijoje

Parlamentinis darbas skaičiuojamas savaitėmis: viena – darbas komitetuose, antra – politinėse grupėse, trečia- plenarinė sesija, o ketvirta – taip vadinama “žalioji“, kuomet parlamentaras laisvas dienas skiria bendravimui su kraštiečiais, susitikimams su žmonėmis savo atstovaujamos šalies miestuose ir miesteliuose. Man tai – vienos maloniausių akimirkų, kurios leidžia pajausti kasdienių rūpesčių ir džiaugsmų tėkmę, pažinti problemas, neatitrūkti nuo tikrovės. Be jokios abejonės, toks “ryšio palaikymas“ labai pasitarnauja dirbant Europos Parlamente.

Tad ši savaitė – rudeniškoje Žemaitijoje.

Trečiadienį vizitą pradėjau nuo susitikimų Palangoje ir Kretingoje. Aptarėme atėjusio šildymo sezono sunkumus, savivaldybių siekius ir konkrečius darbus, ieškant galimybių sumažinti šildymo kainas. Taip pat kalbėjomės apie vandens politikos ypatumus ir tai, kad nepaisant į kaimiškąsias vietoves vedamo vandentiekio, žmonės ne itin aktyviai jungiasi prie bendros sistemos. Pagal Vandens politikos pagrindų direktyvą Lietuva įsipareigojusi, kad iki 2014 m. pabaigos ne  mažiau  kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu  vandeniu ir teikiamomis nuotekų  tvarkymo  paslaugomis. Kaip žinia, beveik visi turi šulinius, tad didžiulio poreikio lyg ir nėra, o atsižvelgiant į tai, kad gyventojai savo lėšomis iki namų nuo magistralinės trasos turi atsivesti jungtį – gerokai apsunkina procesą.

Tiek Palangoje, tiek Kretingoje buvo džiaugtasi, jog įvedus rinkliavą už atliekų tvarkymą, stipriai sumažėjo nelegalių sąvartynėlių pamiškėse. Visgi palangiškiai teigia, kad jų specifika kiek kitokia – kurorte vasarą 10 kartų padaugėja žmonių, tokiu būdu – ir atliekų, o už jas kaip ir nėra iš ko pareikalauti mokesčio, tam kad būtų įmanoma efektyviai susidoroti su išaugusiu paslaugų poreikiu.

Dar vienas pajūriui specifiškai aktualus klausimas – atsinaujinanti, vėjo energetika. Turi ji ir gerbėjų, ir oponuojančių. Pastarieji labiausiai piktinasi dėl per mažų atstumų nuo gyvenviečių ir nuvertėjusios žemės, esančios aplink vėjo malūnus. Tačiau visgi pripažįsta, kad tai svarbi energetikos rūšis ir kad reikia ją vystyti, tik aktyviau tariantis su žmonėmis, ieškant dialogo, statant kiek mažiau apgyvendintose vietovėse. Šiuo metu išduota leidimų įrengti beveik 300 MW vėjo jėgainių, dabar veikiančių ar įrengiamų yra apie 200 MW, patys „vėjininkai“ skaičiuoja, kad šiuo metu vėjo jėgainės pagamina apie 2,5 proc. viso Lietuvos elektros poreikio (o esą galėtų iki 33 proc.). Kaip ir kitais atvejais, vėjo energetika – medalis, turintis dvi puses. Pripažįstama, jog esant dabartinei elektros perdavimo tinklų būklei, dėl savo specifikos sudėtinga užtikrinti reikiamas rezervines galias. Todėl dabar LR Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme vėjo energetikai numatyta maksimali 500 MW galia galėtų būti padidinta tik išsprendus Lietuvos elektros tinklų integracijos į ES tinklus problemą, o idealiausiu atveju – visoje ES įdiegus „išmaniuosius tinklus“, kurie leistų elektrą pagal poreikį perduoti iš vieno ES krašto į kitą.

Netikėtai šiltas susitikimas po pasibuvimo Kretingoje – sekė Rūdaičiuose, kur užsukome į  vietos kultūros centrą jame dirbančios Sigitos Šimkutės kvietimu. Susipažinome su Sigita šiais metais, tuomet, kai ji dalyvavo mano inicijuotame konkurse “Žaliasis kodas“ su pasakojimu “Vaikai ir rupūžė“. Įėjus į liūdnos būklės kultūros centro pastatą, iš už durų pasigirdo adventinių dainų garsai – Sigita repetavo su mažaisiais rūdaitiškiais (Laimiu, Radvile, Rugile ir Gyte). Neišpasakytas nuoširdumas ir šiluma užlaikė mus kiek ilgiau nei planavome. Jauno žmogaus optimizmas, energija – tarsi šviesulys. Ir ne vien Rūdaičiams, tokie deimančiukai praverstų ir didiesiems miestams.

Šiandien – apsilankymas Skuode. Kaip kad sako Vygaudas Ušackas – ten, kur prasideda Lietuva. Ir tikrai, jei dar neatkreipėte dėmesio, pažiūrėkite – kelių atlaso pirmas puslapis – Skuodas.

Visa ilga ir įdomi diena –  pradedant susitikimu savivaldybėje, Skuodo ligoninėje, paslaugų šeimai centre, lankomosios priežiūros ir globos centre ir baigiant aktualiais pokalbiais su maisto ir veterinarijos tarnybos bei aplinkos apsaugos agentūros specialistais.

M.Mikulėno nuotraukos

Diena išties turininga – su  psichologe, dirbančia su vaikais, turinčiais elgesio problemų, kalbos sutrikimų aptarėme, kad nors ir nežymiai, visgi jaučiasi tendencija, kad tokių vaikų daugėja. Ligoninėje kalbėjomės, jog iš tiesų mūsų kraštiečiai labiausiai kenčia nuo besaikio vaistų vartojimo ir pasidavimo masinei reklamai (prielankumas antibiotikams, masiškai vartojami analgetikai ir maisto papildai). Tiesa, visos Europos Sąjungos statistika šioje srityje – tikrai nėra džiuginanti, tačiau pirmiausia, aišku – didžiausią rūpestį kelia savojo krašto žmonių įpročiai, kenkiantys jiems patiems.

Taip pat pavyko apsilankyti ir Skuodo krašto muziejuje, susitikti su pedagogais, apie pilietiškumą mintimis pasikeisti su mokiniais.

Visą dieną Skuode buvau lydima vicemerės p. Levutės Staniuvienės ir jaunojo TS-LKD kandidato į Seimą Skuodo rajone – Gedimino Anužio. Esu dėkinga jiems už rūpestį.

O rytoj – ketinu aplankyti Šilalę, kur susitiksiu su Šilalės rajono savivaldybės vadovais, aplankysiu Socialinių paslaugų centrą, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų ir Baublių kompleksą, bendrausiu su Šilalės jaunimu ir visuomeninėmis organizacijomis, apie sveikatos aktualijas norisi pasikalbėti su Šilalės rajono tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariais.