Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Kuo ginsimės?

Daugumai aišku, kad Rusija, okupavusi Krymą ir verždamasi giliau į Ukrainą, vykdo karą ne tik ten, bet ir Lietuvos ir visos Europos informacinėje erdvėje. Šis karas vyksta jau seniai. Tiesą sakant, niekada čia paliaubų ir nebuvo, o galia ir apdairumas buvo ne mūsų valstybės pusėje.

Saugumo ekspertai sutaria, kad pirmiausias taikinys informaciniame-propagandiniame kare – pastangos perrašyti istoriją. Jei kas nors mums nuolat varvintų, kad, pavyzdžiui, mūsų seneliai buvo nusikaltėliai, o mes tų senelių gyvenimo istorijos nelabai žinotume ir nesivargintumėme patikrinti, matyt, imtumėm gėdytis savo šeimos, nebūtų kuo didžiuotis.

Analogiškai yra ir su valstybe: laisvės kovų dalyvių vadinimas banditais, trėmimų – atostogomis, iš kurių dauguma sugrįžo, ar „savi šaudė į savus“ istorijos skatina pasėti abejonę.

Žinoma, nebūtina kalbėti vien apie istoriją, kad sukeltų abejones dėl aplinkinių ar valstybės. Prieš keletą dienų vykęs absurdo mitingas prie JAV ambasados – įrodymas, kad yra dirbančių, kartais jie išlenda iš anoniminių komentatorių šešėlio, priešišką Lietuvai propagandinį darbą.

Propaganda yra ginklas, įtikinėjimo būdas, dažniausiai siekiant paveikti žmonių emocijas, naudojant iš pažiūros racionalius faktus. Visi mes esame susidūrę su įvairia propaganda siekiant kilnių tikslų, pavyzdžiui, vaikystėje – valykis dantis, nes kitaip jie sukirmys. Racionalumo, šiuo atveju, pasekmėje kaip ir nėra, jokių kirmėlių dantyse neatsiranda, bet jei esi naivus, neturi žinių – gali ir patikėt, kad taip atsitiks.

Šiandien žodį „propaganda“ Putino Rusijos kontekste suvokiame kaip įvairiais būdais pasireikšiantį priešišką veikimą, nutaikytą į mūsų visuomenę ir paremtą melu ar net sunkiai suvokiamom, absurdiškom istorijom.

Šios pastangos skirtos paruošti dirvą savai politikai. Taip pat, kaip žinia, propaganda gali remtis iš pažiūros nekaltais švelniais dalykais, kaip antai – menu. Ir čia jau dvi kryptis – meno autoriai, šlovinantys Putino režimą, arba tiesiog meno produktai, kurie iš principo yra neblogi, bet jais siekiama įteigti vartotojui, kad produktų kilmės šalis irgi visai nebloga.

Ar propaganda nėra lygu savairaiškos, žiniasklaidos laisvei? Mano nuomone lygybės ženklo neįmanoma dėti, kai atsiranda melo dėmuo ir mes kalbame apie priešišką propagandą.

Pavyzdžiui, jau visus 25 metus vykstantis puolimas prieš profesorių Vytautą Landsbergį atspindi tą karą, kuriame mes gyvenam, bet prie kurio lyg ir esam jau pripratę. Manau, jog šiuo atveju uždavinys buvo aiškus – sukelti abejonę tuo žmogumi, sunaikinti ne fiziškai, bet pasistengti, kad pati visuomenė jo išsižadėtų. Išsižadėtų kaip nepriklausomybės simbolio ir galų gale spjautų į tą laisvę.

Kaip gali atrodyti žmogui, kuris menkai žino istoriją? Kad va gyvenimas buvo gražus, o štai atėjo kažkoks veikėjas ir sugriovė visą gerovę, visiems labiau girdėtu pavadinimu – kolūkis. Ir kas gi gali tikėti ar sekti tokiu žmogumi, kuris sugriovė „gėrį“? Kas gali tikėti žmogumi, kurį nuolat vadino rusofobu iš prigimties, tad ko vertos jo įžvalgos? Apjuodinti, apšmeižti, apkaltinti valstybės išpardavimu, sutrypti žmonių pasitikėjimą juo – toks buvo tikslas. Laimei, mūsų pilietinė ir išmintingoji visuomenė auga, nėra taip lengva ja manipuliuoti, bet nusiraminti nereiktų, nes vis dar gausu tų, kurie, deja, melu tiki.

Anądien žiūrėjau TV laidą, kurioje kaliniai pasakojo apie savo buitį: kaip gyvena, ką skaito. „Žiūrim daugiausiai rusiškus kanalus, per lietuviškus nėra ką, ypatingai žinios – tikra nesąmonė“ – sakė ponas iš ekrano. Nėra labai jauku. Kodėl jie nepasitiki savo valstybės teikiama informacija? Tai turbūt klausimas su daugybe atsakymo variantų.

Mane liūdina kai kurių žmonių kalbos, kartais įtarčiau, kad jos labai sąmoningos, apie tai, kad Lietuva yra blogiausia šalis pasaulyje. Jei jau kas blogo, tai palydima atitinkamom frazėm „na tai aišku, čia tik Lietuvoj taip gali būti“, „čia jau tipiškas lietuvio bruožas“.

Kitą sykį iš tikro sunku ir susigaudyti, ar apskritai kas nors yra gero, išskyrus kaimynę Rytuose. Nes dėl daugelio dalykų tampa kalta ir Europos Sąjunga.

Pavyzdžiui, valdininkai teigia, kad ES liepia deginti atliekas, statyti nuodingas atliekų deginimo gamyklas, lygiai taip pat yra žiniasklaidos priemonių, kurios su pasimėgavimu ir bauginimu rašo, kad ES nebeleis vartoti rūkytų kumpių ir lašinių. Pavyzdžių būtų galima rasti ir dar daugiau. Bėda ta, kad ES priimami sprendimai kartais tinkamai (o kartais ir piktybiškai) nepaaiškinami čia Lietuvoje, tada atsiranda vietos interpretacijoms ir antieuropietiškam naratyvui, kuriant įvairius mitus ir baubus, kurie veda į pasipiktinimą ir priešpriešą.

Kuo ginsimės?

Kai renkamės maisto ar kitus produktus, paslaugas, tikimės jų aukštos kokybes. Tikimės, kad vartotojas nebus apgaudinėjamas. Jei gamintojai piktnaudžiauja – jie baudžiami. Ar mes reikalaujam kokybės informacijos pateikime, apsisaugojime nuo priešiškos propagandos?

Rudenį Seimas nepritardamas Prezidentės pataisoms dėl visuomenės informavimo parodė, kad daugeliui valdančiojoje daugumoje esančių parlamentarų informacijos kokybė ir informacinis saugumas nėra svarbūs ar vertingi. O štai šiandien Darbo partijos ministras Š.Birutis teigia, kad reikalingos įstatymo pataisos, kurias jis tikisi Seimas pavasarį priims. Kyla klausimas, o kodėl visa Darbo partijos frakcija tų pataisų nepalaikė rudenį?

Mūsų saugumas priklauso nuo visuomenes brandos ir susivokimo. Pastaraisiais metais galėjome įsitikinti, kad supratimą Lietuvos žmonės turi ir tiesą nuo melo skiria, dargi stengiamės, kad tiesą išgirstų ir kiti. Tai iliustruoja Ukrainos, o dar anksčiau ir Gruzijos, palaikymo akcijos, įvairios iniciatyvos, susidomėjimas krašto gynyba, pastangos prie to prisidėti. Tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis. Bet kiti įvykiai, nugirstos kalbos ar gana gausios šventės pasirišus kolorado juostelę – tikrai kelia nerimą.

Mūsų valstybėje būtina sukurti profilaktinę sistemą, kaip didinti atsparumą melui. Tuo pačiu turime remti iniciatyvas kylančias Europos Sąjungos lygiu. Ne taip seniai pristatyta Didžiosios Britanijos, Lietuvos, Estijos ir Danijos iniciatyva dėl ES plano kovai su Rusijos Federacijos propaganda. Panašu, kad pritarimas šiai iniciatyvai yra ir tarp kitų valstybių, belieka stebėti, koks bus rezultatas ir, esant reikalui, kaip pilietinei visuomenei, pareikšti savo poziciją Dažnai skundžiamės, kad Vakarai nesupranta mūsų arba konkrečiau – kas tai yra Rusija. Iš patirties žinau tą jų naivumą, dažnu atveju grįsta ne piktybiškumu, bet žinių stoka.

Skaudu prisiminti, kai Europos Parlamente posėdžiuose ar koridoriuose matydavau pašaipias šypsenėles ar tam tikrus pirštų judesius, kai kalbėdavom apie Rusijos keliamas grėsmes.

Dėjau daug pastangų į mūsų istorijos, Rytų Europos istorijos pristatymą ir mačiau nuostabą kolegų akyse su ja susipažinus išsamiau. Vis tik dauguma Vakarų Europos žmonių žiūri į SSRS ir tuo pačiu Rusiją kaip egzotišką istorijos tarpsnį. Tikiu, kad jiems ta informacija padėjo šiek tiek prasimerkti, bet tie kurie sugebėjo dar plačiau pramerkti akis, padarė tai pamatę Rusijos agresiją Ukrainoje.

Dabar, karo akivaizdoje randasi ir daugiau, suprantančių Rusijos grėsmes ne tik tanko pavidalu, bet paprasčiausios žinios ar iš ten transliuojamos informacijos išraiška.

Mūsų valstybėje pasigendu aiškaus plano, kaip kovosime propagandiniame kare. Trūksta tarpžinybinio bendradarbiavimo, aiškios sistemos ir prioritetų. Manau, jog būtų tikslinga parengti kovos su propaganda strategiją Seime ir numatyti kitus galimus „ginklus“ propagandiniame kare.

Svarbiausiais antipropagandinis ginklas, mano nuomone, pilietinės visuomenės ugdymas, nes tai – saugios ir sėkmingos valstybės pagrindas. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau gražių iniciatyvų, ugdančių vertybinį požiūrį, istorinės atminties puoselėjimą, tačiau čia reikia didesnės valstybės paramos ir palaikymo. Būtina kaip įmanoma labiau integruoti istorinės atminties klausimus į švietimo ir kultūros politiką. Turime remti jaunimo patriotines ir pilietines iniciatyvas, kurias organizuoja patys jauni žmonės – jie žino kalbą, kuria reikia kalbėti su bendraamžiais, tereikia juos paskatinti. Manau, tikslinga būtų numatyti tam tikrą procentą šiam tikslui skiriamų lėšų iš valstybės biudžeto, nes tai taip pat yra krašto gynyba.

Mūsų visų bendras tikslas kurti išsilavinusią ir budrią visuomenė. Reikalinga atrasti formas ir būdus, kaip ugdyti kritiškai mąstančius piliečius, atsparius melui ir neužsidariusius cukraus vatos aparatuose. Juk tik nuo mūsų pačių priklauso ar turėsime piliečius, kurie gins Lietuvos interesus, mylės savo valstybę ir norės čia kurti savo ateitį.

Komentaras paskelbtas 15min.lt svetainėje.

Metas pradėti dirbti Lietuvai, o ne postringauti „ir tada dirbome Lietuvai“

Kalbant apie sovietmetį ir ano meto partijos didžiuosius veikėjus, dažnai galima išgirsti „ir tada jie dirbo Lietuvai“, tiksliau – jie patys linkę sakyti „ir tada dirbome Lietuvai“.

O šiomis dienomis, kai Lietuvos socialdemokratų partija iškilmingai mini Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos 25-metį, galima suprasti, jog ne tik džiaugsmingai pripažįstamos sovietinės šaknys, bet ir juntama šiokia tokia nostalgija. Vargiai galima įvardinti žygdarbiu tai, kas buvo neišvengiama.

Be to, juk tuose minėjimuose ar konferencijose nekeliamas tikslas įvertinti sovietinio režimo nusikaltimus, ar kritiškai pažiūrėti į Lietuvos komunistų partijos (LKP) vykdytą veiklą, kuri lėmė Lietuvos valstybingumo praradimą, veikiau vėl iškyla tas pats lozungas „ir tada kūrėmė Lietuvą“.

Pastaruoju metu daug kalbama apie istorinės atminties puoselėjimą, jos svarbą ateities kartoms ir mūsų valstybės gyvenimui.

Deja, jaučiamos ir pastangos pagražinti, perrašyti istoriją LKP naudai. Vienas iš tokių pavyzdžių – jau minėtas LKP minėjimas. Jaunajai kartai ar tiems, kurie turi prastesnę atmintį, gali susidaryti įspūdis, kad komunistų partija buvo didžioji Lietuvos nepriklausomybės šalininkė.

Tačiau reiktų nepamiršti, kad tuometė partijos vadovybė siekė išlaikyti savo struktūras visoje Lietuvoje, buvo prieš nacionalizuoto turto grąžinimą, prieš šalies nepriklausomybę ir už suverenitetą SSRS sudėtyje bei prieš sovietinės armijos išvedimą.

Panašu, kad tuose senuose sovietiniuose laikuose ir yra įstrigusi dalis Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Vieni raudoni šernai kupini sovietinių rudimentų savo mąstyme, pareiškimuose ir veiksmuose, kiti – stokojantys idėjų, strateginio požiūrio bei proveržio, labiau žiūrintys savo populiarumo, bet ne valstybės gerbūvio ir intereso.

Apie pirmuosius: Bronius Bradauskas, tas pats, kuris draudžia rodyti filmus apie Sausio 13-ąją, niekina tremtinius, žavisi Baltarusijos ekonomikos modeliu.

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, ne tik įvaldęs diktatūrinį stilių ir visišką savišlovą už mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir pasidėjęs Lenino biustą savo namų sekcijoje.

Pranas Petrošius, Tauragės meras, jau Ukrainos okupacijos kontekste 2014 m. pasirišęs „kolorado“ juostelę kažką šventė savo savivaldybėje, kuri tėra pačiam sąrašo gale pagal investicijas, tenkančias savivaldybėms Lietuvoje.

Apie antruosius, kurių sekcijose gal irgi visko būtų galima pamatyti, bet labiau matyti jų pastangos trukdyti valstybei. Ryškūs pavyzdžiai: A. Skardžiaus komisija – nepagrįsti kaltinimai ir keisti knisinėjimaisi dėl suskystintų dujų terminalo “Independence”, trukdymai jį statyti, siekiant sužlugdyti ar bent jau apjuodinti šį itin Lietuvai ir jos energetinei nepriklausomybei svarbų projektą.

Kitas pavyzdys – Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacinio saugumo, prieš kurias balsavo tas pats A. Skardžius, B. Vėsaitė ir kiti. Beje, ar teko girdėti Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiškimų užsienio politikos klausimais? Pirmininkas B. Juodka nemato prasmės formuoti pozicijų, o tų pačių socdemų deleguotas ministras L. Linkevičius susilaukia aršios kritikos iš kolegų A. Salamakino, B. Paužos, A. Mockaus dėl politikos Rusijos atžvilgiu.

Ne taip seniai praėjo šios Vyriausybės mediumas, o man atrodo, kad ši kadencija – jau visa amžinybė. Ir čia kyla klausimas, o kodėl dalis visuomenės taip myli socialdemokratus? Nes niekas nesikeičia, varoma jau kitų paruošta vaga, nėra drąsos suarti naują lauką, kuris galbūt atneštų puikų derlių. Kai nieko neinicijuoji, tai ir neklysti.

Bet ar šis štilis naudingas valstybei ir jos piliečiams? Kur ryžtas dėl kitų energetikos projektų, atominės elektrinės, skalūnų dujų, kurių gavyba užsiimanti įmonė be ne pačių socdemų pagalbos buvo išvaryta iš Lietuvos.

Bet jie ir toliau sakys – ir tada kūrėme Lietuvą. Vėliau turbūt tas pats Skardžius segs sau prie krūtinės ordiną, sakydamas, kad tai jie aršiausi kovotojai už Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Šiandien džiaugiasi ekonomikos augimu, nors nuolat kritikavo ir tebekritikuoja priimtus sprendimus, kurie buvo visiems sunkūs, bet reikalingi, kad būtų suvaldyta krizė ir pavyktų išvengti visiško kracho. Ir gal dar po 25 metų bus mojuojama Lietuvos stojimo į ES sutartimi, ant kurios yra A. Brazausko parašas, sakant, kad tai jie vieninteliai parinko Lietuvai eurointegracinį, euroatlantinį kelią. Nors mes nepamiršome, kas 2002 m. norėjo surengti referendumą dėl stojimo į NATO.

Tad palinkėjimas būtų – nepostringauti, kad „ir tada dirbome Lietuvai“, bet imtis darbų Valstybei šiandien.

Kaip ES institucijose priimti sprendimai keičia mūsų kasdienybę?

Švęsdami Lietuvos narystės dešimtmetį Europos Sąjungoje, pastarosiomis savaitėmis daug kalbame apie buvimo šioje bendrijoje vertę ir naudą kiekvieno žmogaus kasdienybėje. Viena iš svarbių Europos Sąjungos veiklos sričių, kuri aktuali kiekvienam kasdieniame gyvenime – vartotojų apsauga. Europos Sąjungoje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas – laisvai galime pirkti prekes ar naudotis paslaugomis kitoje valstybėje narėje. Tačiau kartais nutinka, jog gautos prekės ar paslaugos neatitinka mūsų lūkesčių, o jei jos įsigytos svetimoje valstybėje, dažnai nežinome, ar galime tikėtis kokios nors kompensacijos.

Europos Parlamentas – institucija, ypač aktyviai siekusi priimti vartotojų teises aktyviau ginančius teisės aktus. Tokiais teisės aktais visų pirma siekiama, kad pirkėjas gautų kuo tikslesnę ir skaidresnę informaciją apie įsigyjamus produktus ar paslaugas. Tai pasakytina tiek apie maisto produktų ženklinimą (EP iniciatyva nustatyta, jog etiketėse pateikiama informacija būtų pateikiama suprantamai ir tik tokia, kuri buvo patvirtinta moksliniais tyrimais), tiek ir apie įvairias vartojimo sutartis (ES teisės aktų dėka, imdami paskolą, galime aiškiai matyti, kokią galutinę sumą kas mėnesį turėsime grąžinti).

Net ir tuomet, kai įsigyjame prekę ar paslaugą pakankamai apie ją žinodami, ne visuomet liekame jomis patenkinti. Tokiais atvejais ES teisės aktai užtikrina kiekvienam galimybę kitoje ES valstybėje įsigijus prekę ar paslaugą, o trūkumus pastebėjus tik tuomet, kai esame parvykę namo, gauti kompensaciją savo valstybėje. Tokia nuostata galioja tiek nekokybiškoms prekėmis (pvz., batais, automobiliais ar bet kokia preke, internetu įsigyjama iš kitos ES valstybės), tiek paslaugoms. Kalbant apie paslaugas, vartotojai dažniausiai nukenčia įsigydami turizmo ar kelionių paslaugas – suteikiamas žemesnės kategorijos viešbutis, atšaukiamas ar atidedamas skrydis. Įvairiuose ES teisės aktuose įtvirtintos keleivių ir poilsiautojų teisės ir paslaugų teikėjų atsakomybė – užtikrinti ne žemesnės nei nusipirktos klasės viešbutį, sumokėti kompensaciją už prarastą bagažą, neįvykusį ar vėluojantį skrydį. Naujausiu teisės aktu kelionių organizatorius tampa atsakingas už visas savo parduodamas paslaugas, nepriklausomai nuo to, ar pats jas suteikia. T.y., kelionių agentūra, jei jai sumokėjote už visas savo atostogas, privalo jums sumokėti kompensaciją, net jei yra tik tarpininkas tarp jūsų ir kelionės sąlygas pakeitusios aviakompanijos ar viešbučio.

Kalbant apie keliones, prieš kelerius metus numatyta, kad ilgo nuotolio kelionių (visų pirma – lėktuvais, keltais, autobusais) infrastruktūra (stotys, uostai, oro uostai) bei joje pateikiama informacija (apie maršrutus, reisų atidėjimus ir pan.) privalo būti pritaikyta neįgaliems asmenims (turintiems judėjimo, klausos ar regos negalią). Be to, neįgaliuosius lydintiems asmenims (kai tokia lydinčiųjų pagalba reikalinga) turi būti suteikta galimybė keliauti nemokamai.

Nebeįsivaizduojame savo kelionių ir gyvenimo be mobiliųjų įrenginių. Naudojame juos bendravimui, darbui, informacijos paieškai. Vis tik Europoje be sienų kainos už telekomunikacijų paslaugas, kai jomis naudojamės užsienyje, tebėra didesnės, nei norėtume. Jau beveik dešimt metų Europos Parlamento iniciatyva yra palaipsniui mažinami tarptinklinio ryšio (roumingo) tarifai. Štai ir nuo šių metų liepos 1 dienos, keliaudami į kitas ES valstybes, mokėsime dar mažiau, nei mokėdavome iki šiol. O nuo 2017 metų vidurio, būdami užsienyje, namo skambinsime, į skambučius atsiliepsime, internete mobiliaisiais įrenginiais naršysime tokiomis pačiomis sąlygomis bei kainomis, kaip ir būdami namie.

Viena iš specifinių turizmo rūšių – medicininis turizmas. Vis daugėja europiečių, vykstančių į kitas ES valstybes pas širdies, plastikos chirurgijos, odontologijos ar kitų medicinos sričių specialistus. Prieš kelerius metus priimta šiems žmonėms aktuali ES direktyva, numatanti, jog jie už kitoje ES valstybėje patirtas medicinos paslaugas gali gauti kompensaciją iš savo valstybės ligonių kasų (žinoma, savo valstybėje numatytų kompensacijų ribose).

Dar vienas su sveikatos apsauga susijęs vartotojų teisių apsaugos pavyzdys (nors šiaip sveikatos apsauga – daugiau valstybių, o ne Europos Sąjungos reguliavimo dalykas) – vaistų kainų skaidrumas. ES direktyva numato, kad valstybės turi priimti skaidresnes taisykles, kuriomis remiantis būtų nustatomos vaistų kainos. Pagal šias taisykles, turi būti viešai skelbiamas ekspertų, dalyvaujančių kainų nustatyme sąrašas (tiksliau, ne pačių kainų, o valstybės kompensuojamos vaistų kainos dalies) bei jų interesų deklaracijos (ne paslaptis, jog dauguma tokių ekspertų dirba ir farmacijos įmonėse), taip pat siūloma viešai skelbti ir pačius patvirtintus vaistų kainų sąrašus.

Be to, valstybė privalo viešai skelbti kriterijus, kuriais remiantis, priima sprendimą įrašyti vaistą į kompensuojamųjų sąrašą. Taip pat privalo būti sudarytos palankesnės sąlygos į šį sąrašą įtraukti ir lygiavertes (dažnai – ir pigesnes) jau sąraše esančių medikamentų alternatyvas (ypač jei jos jau yra patvirtintos kitose ES valstybėse).

Taigi užduodami sau klausimą „ką kiekvienam mūsų asmeniškai davė ta Europos Sąjunga“, nepamirškime šių pokyčių labai svarbiose mūsų gyvenimo srityse. O taip pat – būkime budrūs, atsakingi ir pilietiški: dažniau išsakykime savo nuomonę apie pokyčius, kurių norime. Nes būtent piliečių balsas turi būti pamatu politikų ir ES institucijų darbams. O kai tie išsakyti lūkesčiai atsispindės kasdienybėje, neabejotinai žmonės turės daugiau paskatų tikėti tiek Europa, tiek jiems atstovaujančių organizacijų, institucijų ar politikų darbu.

Požiūris, kad aplinkosauga gali palaukti – pirmykštis

Europos Sąjunga pradėjo savo veiklą visų pirma kaip ekonominė sąjunga. Tačiau bėgant metams, europiečiai suprato, jog bendri – ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir tarša. Juk teršalai, išleisti į orą ar upę vienoje valstybėje, nepaiso sienų, gali nukeliauti šimtus ar tūkstančius kilometrų, prieš nusėsdami mūsų daržuose ar įsiskverbdami į plaučius. Tokiu būdu rūpestis dėl bendrų aplinkos apsaugos standartų virto ES aplinkos politika. Iki 2004 metų, kuomet Lietuva tapo ES nare, Europos Sąjungos institucijose priimta virš 600 ES teisės aktų, kurių tikslas – užtikrinti aukštus aplinkos apsaugos standartus.

Ruošiantis narystei ES ir per narystės dešimtmetį Lietuvai aplinkos srityje reikėjo nuveikti išties daug – juk okupacijos metais aplinkai dėmesio praktiškai nebuvo skiriama. Vienas aplinkos apsaugos principų yra ir visuomenės teisė susipažinti su informacija apie juos supančią aplinką bei dalyvauti su tuo susijusių klausimų priėmime. Tuo tarpu bet kokios su žmogaus teisėmis susijusios problemos kėlimas sovietinės okupacijos metu buvo laikomas prieštaravimu valdžiai (deja, Putino Rusija, atrodo, grįžta į tas pačias vėžes). Taigi apie ekologines katastrofas ar jų mastą arba nesužinodavome (avarijos slaptose chemijos pramonės įmonėse, grunto tarša chemikalais ir naftos produktais, tikroji oro, vandens telkinių būklė) arba sužinodavome tik jei to nebebūdavo galima nuslėpti (kaip nutiko Černobylio katastrofos atveju).

Narystė ES suteikė daug galimybių ištaisyti ir pagerinti aplinkos būklę: nustatyti taršos šaltinius, išvalyti labiausiai užterštas vietas ir nelegalius sąvartynus, prijungti didžiąją dalį kaimo vietovių prie nuotekų tinklų, keisti asbestines stogų dangas nekenksmingomis žmogui. Kita vertus, prisiėmėme ir įsipareigojimą su ES derinti ir bendradarbiauti formuojant bei įgyvendinant savo aplinkos apsaugos politiką: stebint aplinkos būklę, kovojant su tarša, ženklinant bei naudojant pavojingas ir kenksmingas medžiagas, saugant gyvąją gamtą, keliant aplinkos apsaugos specialistų kompetenciją, didinant visuomenės sąmoningumą.

Kad mūsų aplinkosauginė sąmonė po truputį keičiasi, rodo ir didelio gyventojų dėmesio sulaukianti švarinimosi akcija „Darom“. Prieš kelerius metus gimusi kaip Estijos ir Lietuvos savanorių iniciatyva, ši akcija jau išplito po visą pasaulį. 2011 metais Europos Parlamentas mano ir kolegų iniciatyva paragino ją vykdyti visose ES valstybėse. Džiaugiuosi, kad ši bendra iniciatyva pasiekė tikslą – šiemet švarinimosi akcija “Darom” (Let’s do it!) oficialiai paskelbta visos ES renginiu, pavasariniam aplinkos tvarkymui suburianti 28 šalių europiečius. Rezoliucija, raginanti šią akciją padaryti pasauline priimta ir Jungtinėse Tautose.

Švarinimosi akcijos Lietuvoje svarbios ne tik dėl to, kad po jų mūsų aplinka tampa gražesnė, kad iš jos pašalinamos ne tik gamtai, bet ir žmonėms kenksmingos atliekos. Šių akcijų metu surenkamų atliekų kiekis kaskart parodo, kiek kurdami atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje pasistūmėjome pirmyn. Kol kas žinios, deja, nedžiugina: Europos Sąjungoje esame tarp valstybių, kurios vis dar labai daug atliekų šalina į sąvartynus, o taip pat – vis dar nevengiame atsikratyti atliekų palikdami jas gamtoje, kur pakliūva. Tai aiškiai rodo, kad supratimo, kaip elgtis su atliekomis tiek buityje, tiek valstybėje – stinga. Tokia elgsena iliustruoja bendras nuotaikas ir požiūrį į aplinkosaugos dalykus, nes nežiūrint į tai, kad šioje srityje atsiranda vis daugiau atsakingai besielgiančių žmonių ir organizacijų, vis dar dažnai pasigirsta svarstymų, jog aplinkos klausimai – pernelyg didelis išlaidavimas ir ekonomikos augimo stabdis, todėl esą aplinkos apsaugos standartų laikymąsi galima atidėti „geresniems laikams“. Toks požiūris atkeliavo dar iš praėjusio tūkstantmečio, kuomet įvairios taisyklės, skirtos apsaugoti aplinką, būdavo kuriamos nesigilinant į tai, kokį poveikį jos gali turėti ekonomikai ar kitoms mūsų gyvenimo sritims.

ES institucijose ir kitose ES valstybėse šitokio siauro požiūrio jau atsisakoma, ir į aplinkos klausimus žiūrima integruotai – kaip į būtiną bet kurios kitos politikos srities elementą. Būtent dėl šios priežasties, priimant bet kurios srities teisės aktus, privaloma atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį jie gali padaryti aplinkai. Naujausi tokių teisės aktų pavyzdžiai – naujoji ES žemės ūkio politika, kaip būtiną ES paramos sąlygą numatanti ir aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi. Antra vertus, Europoje vis didesnį pagreitį įgauna ir aplinkos įtraukimas į ekonomiką. Tai – ne tik „žaliosios“ darbo vietos ar viešieji pirkimai, tačiau ir, pavyzdžiui, požiūris į atliekas ne kaip į problemą, kuria reikia atsikratyti, o kaip į galimybę gauti pigesnių žaliavų gamybai.

Ką daryti, kad europiečiais taptume ne tik perkeldami ES reikalavimus į savo teisę, bet ir savo požiūriu į aplinką? Viena vertus, reikia daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui bei informavimui, ypač – mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. O tai, jog jaunoji karta, ugdymo įstaigos, šeimos ir visuomeninės organizacijos yra atviros ir nuoširdžiai jungiasi prie aplinkosauginių ir šviečiamųjų projektų, kad turi daug idėjų, kaip būti draugiškesniais gamtai ir nori jomis dalintis – per pastaruosius penkerius metus patyriau pati, prieš ketverius metus pradėjusi „Žaliojo kodo“ iniciatyvą. Tai projektas, kurio metu visi buvo kviečiami imtis iniciatyvos ir mokytis atsakingiau žvelgti į savo aplinką ir “žaliosiomis” idėjomis dalintis su savo draugais, artimaisiais ir kolegomis. Tokiu būdu “Žaliasis kodas” subūrė nemažą bendruomenę. Taigi, žmonės yra labai geranoriški ir atviri, kai supranta savo veikimo svarbą ir rezultatus. Tad pagrindinė valstybės institucijų, atsakingų už aplinkosaugos politikos formavimą, užduotis šiuo metu yra suteikti žmonėms reikiamos informacijos ir padaryti viską, kad į aplinkos apsaugą visi (gyventojai, verslininkai, valdininkai) pradėtų žiūrėti ne kaip į biurokratinį reikalavimą, o kaip į žingsnį link gražesnio ir geresnio gyvenimo.

Dešimt metų su Europa

Po kelių dienų švęsime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viena vertus, dešimt metų – valstybės gyvenime labai trumpas laiko tarpas, kad galėtume daryti toli siekiančias išvadas. Kita vertus, šie dešimt metų – tai beveik pusė mūsų dabartinės Nepriklausomybės gyvenimo, todėl bendras tendencijas įžvelgti jau galime.

Prieš dešimt metų entuziastingai ir beveik vienbalsiai balsavome už Lietuvos tapimą Europos Sąjungos nare, o šiandien taip pat entuziastingai tą pačią Europos Sąjungą kritikuojame.

Kartais ši kritika gal ir pagrįsta (pavyzdžiui, kuomet skaičiuojame, kad ES skiria Lietuvai mažiau paramos, nei kitoms ES valstybėms), kartais – visiškai nepagrįsta (kuomet atsivėrusias sienas ar eurą kaltiname dėl emigracijos iš Lietuvos mastų). Tačiau kritikuodami, ko gero, nė nesusimąstome – juk be ES neturėtume net ir tos paramos, kurią gauname dabar, o norėdami išvažiuoti į kitas Europos valstybes, tebestovėtume ilgose eilėse prie sienų (kaip stovime važiuodami į Baltarusiją ar Rusiją).

Taigi pabandykime įvertinti, ko verta mūsų narystė Europos Sąjungoje. O paprasčiausia vertinti materialia išraiška, tai yra pinigais. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais Lietuva jau yra gavusi apie 30 milijardų litų paramos. Per artimiausius 6 metus turėtume gauti dar kiek daugiau nei 23 milijardus litų struktūrinės paramos (ir dar beveik tiek pat – paramai žemės ūkiui). Daug tai ar mažai? Spręskime patys – metinis Lietuvos biudžetas be ES paramos sudaro apie 20 milijardų litų. Už ES skiriamas lėšas nuveikta nemažai. Dalimi ES paramos buvo bendrai finansuoti tokie fiziškai apčiuopiami projektai kaip Panevėžio ir Šiaulių arenų, Pasvalio sporto mokyklos, Vilniaus Vakarinio apvažiavimo bei Jakų sankryžos, naujojo Vilniaus Universiteto mokslinės komunikacijos centro statybos. Taip pat – daugiau nei pusės tūkstančio viešosios paskirties pastatų (mokyklų, bibliotekų, ligoninių) renovacija, daugiau nei pusantro šimto vandens ir nuotekų valymo sistemų rekonstrukcija ir plėtra. Kitą ES paramos dalį jaučiame netiesiogiai – parama naujų darbo vietų kūrimui bei įmonių konkurencingumo didinimui, darbuotojų kompetencijos ugdymui, sveikatos ir švietimo paslaugų tobulinimui, kultūros paveldo išsaugojimui.

Per dešimtį metų iš ES gavome ne tik finansinę paramą. Gavome ir postūmį reformoms. Lietuva, siekdama narystės ES, privalėjo įgyvendinti nemažai struktūrinių reformų ir ženkliai pakeisti savo teisės aktus. Dažnu atveju ES narystės reikalavimai buvo išorinis postūmis reformoms, kurių reikėjo iš planinės ekonomikos besivaduojančiai valstybei, tačiau kurių nebūtume ryžęsi imtis patys vieni. Visų pirma tai rinkos ekonomikos, veikiančios konkurencijos sąlygomis sukūrimas, pasenusio žemės ūkio sektoriaus modernizavimas, reformos aplinkos ir energetikos sektoriuose, teismų ir kitos reformos. Pažiūrėjus į kaimynines valstybes, tebegyvenančias valstybinio reguliavimo ekonomikoje, bent jau man nekyla abejonių, jog pasielgėme teisingai, įgyvendinę tokias griežtas reformas.

Europos Sąjunga daugeliui visų pirma asocijuojasi su galimybe judėti be sienų. Nuo judėjimo laisvės užtikrinimo, beje, prieš daugiau nei pusę amžiaus ir prasidėjo pati Europos Sąjunga. Dabar galime laisvai keliauti, dirbti, verslauti, mokytis, ilsėtis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse. Dažnam lietuviui tai atveria praktiškai neribotas galimybes siekti mokslo ar karjeros aukštumų. Net trumpalaikių studijų užsienyje galimybe iki šiol yra pasinaudoję daugiau nei 20 000 buvusių ir esamų studentų iš Lietuvos. Žinoma, su atsidariusiomis sienomis padidėjo ir emigracijos mastai, tačiau neturėtume šios problemos spręsti užsitverdami spygliuotomis tvoromis. Greičiau atvirkščiai – tautiečius į Lietuvą susigrąžinsime diegdami vakarietiškas vadybos ir valdymo sistemas ir keisdami valdininkų požiūrį į žmogų.

Stojant į ES, Lietuvoje buvo nuogąstaujama, kad Europos Sąjunga suvienodins ar net išnaikins mūsų tautinį tapatumą. Tačiau šiais metais minėdami narystės ES dešimtmetį, jau gerai žinome, kad mūsų tapatybės sklaida priklauso tik nuo mūsų pačių aktyvumo. Dar daugiau, ES lėšomis atkūrėme ne vieną per okupacijos dešimtmečius sunaikinto kultūrinio paveldo objektą, narystė ES ne sutrukdė, o veikiau padėjo įtvirtinti mūsų materialaus ir nematerialaus paveldo tarptautinį pripažinimą. ES yra pavyzdys, kad religinės ir kultūrinės skirtybės, jei jos gerbiamos, nėra kliūtis glaudžiam bendradarbiavimui ir sutarimui. Tokia įvairovė ir jos pažinimas praturtina mus visus.

Kelis pagrindinius uždavinius kelyje į Europą atlikome: įstojome, įgyvendinome reformas, sėkmingai išlaikėme pirmininkavimo ES Tarybai egzaminą. Ar jau viskas? Ne. Nors narystė Europos Sąjungoje formaliai sugrąžino Lietuvą į Europą, dar liko nemažai nuveikti – vienas artimiausių tikslų, link kurio sėkmingai artėjame yra euro įsivedimas. Tačiau kur kas svarbiau yra į Europą atvesti ir mūsų protus, dažnai tebeklaidžiojančius posovietinėje erdvėje. Lietuvos kelią į Europą tiesti turime patys, atmindami, kad tik stiprioje Europoje Lietuva bus saugi.

Kodėl europiečiai nebijo riboti žemės pardavimo užsieniečiams?

Artėjant gegužės pirmajai – galutiniam terminui, kuomet privalėsime leisti įsigyti žemės ūkio paskirties žemę visiems ES subjektams, diskusija tarp žemės pardavimo priešininkų (apsiginklavusių ir referendumo ginklu) ir pardavimo šalininkų – nerimsta. Neremiu nei vieno kraštutinumų – sutinku, jog žemės ūkio paskirties žemė turi būti parduodama ne tik Lietuvos piliečiams, bet griežtai laikausi nuomonės, jog būtini tam tikri apribojimai, leidžiantys užtikrinti, kad žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų arba būtų superkama spekuliantų. Šioje vietoje neprivalome išradinėti dviračio: ne viena ES valstybė savo įstatymuose yra įtvirtinusi panašius apribojimus (visų pirma tai valstybės, į ES įstojusios po 2004, ir susidūrusios su panašiomis problemomis).

Tarp tokių saugiklių – ir pardavimo apribojimas tik ES ir Europos ekonominės erdvės (Norvegija, Lichtenšteinas, Šveicarija) valstybių piliečiams. Lietuva, suteikdama leidimą žemės ūkio paskirties žemę įsigyti juridiniams asmenims, yra pasirinkusi kiek platesnį ratą valstybių, įtraukdama ir NATO priklausančias valstybes. Tokie patys ribojimai būtų taikomi ir parduodant žemę fiziniams asmenims.

Kitas apribojimas – pakankamas ryšys su valstybe. Įsigyjantis žemę subjektas privalo įrodyti, jog jį su valstybe sieja ne tik noras įsigyti žemės. Toks ryšys – gyvenimas (ar, juridinių asmenų atveju, veikimas) toje valstybėje tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, Lenkijoje kaip vienas iš tokių pateikiamų kriterijų yra ir santuoka su Lenkijos piliečiu.

Savaime suprantama, jog visi suinteresuoti, kad įsigyta žemė būtų tinkamai dirbama ir prižiūrima. Todėl visos kaimyninės valstybės (Estija, Latvija, Lenkija) yra nustačiusios, jog žemė gali būti parduodama tik tiems, kurie jau turi patirties dirbdami žemę. Lietuvoje irgi siūlome žemę leisti įsigyti tik tiems asmenims, kurie turi žinių arba praktikos dirbdami žemę.

Dar vienas siūlomas apribojimas (beje, analogiškas apribojimas yra įtvirtintas ir Latvijoje) – neleisti įsigyti žemės tam tikrose teritorijose. Tarp tokių – Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė (čia siūloma leisti žemę įsigyti tik Lietuvos subjektams), teritorijos, svarbios valstybės saugumo atžvilgiu, istorijos ir kultūros objektai (pvz., piliakalniai).

Europos Komisijos nuomone, valstybės gali žemės pardavimui taikyti apribojimus, tačiau tokie apribojimai neturi prieštarauti ES teisei ir suderinti su Europos Komisija, kuri pasirengusi konsultuoti valstybes nares, norinčias įvesti tokius apribojimus.

Diskusijos dėl apribojimų, taikytinų žemės įsigijimui, kurias inicijavome kartu su kolega ir A.Saudargu TS-LKD frakcijos atstovais LR Seime, įregistravusiais įstatymo projektą, tik prasideda. Žemės ūkio ministerija neseniai įregistravo savąjį įstatymo projekto variantą, kuriame siūloma įvesti analogiškus saugiklius. Šios diskusijos tęsis ir Seimo komitetuose. Tikiu, jog galutinis įstatymo tekstas ne tik nuramins skeptikus, bet ir leis suaktyvinti Lietuvos žemės ūkio sektorių.

Metas perkrauti ES ir JAV bendradarbiavimą

Matyt dar prieš pusmetį diskusijos dėl bendradarbiavimo su JAV perspektyvų veikiausiai suktųsi labiau apie ekonominius, kultūrinius ir socialinius aspektus, čia įžvelgiant didžiausią dar neišnaudotą potencialą, naujoves ir galimybes, ir kiek mažiau apie saugumą, kur „viskas po senovei“, „mus saugo NATO 5 straipsnis“.

Tačiau susidūrimas su nebepaneigiama Rusijos karine agresija ir tarptautinių sutartinių normų atmetimu, visa jėga ir jau nebe tarp specialistų, bet ir plačioje visuomenėje, sugrąžino diskusiją apie „kietąjį“ saugumą ir realybėje išryškino tai, kad transatlantinė partnerystė ir bendradarbiavimas su JAV yra pagrindinė tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos saugumo struktūros sudedamoji dalis ir garantas. Ne iš kieno nors kito, o iš JAV sulaukėme skubaus ir realaus pastiprinimo.

Praėjusią savaitę Europos Parlamente (EP) kaip tik patvirtinome pranešimą dėl priešraketinės gynybos (PRG) sistemos. EP sveikina PRG įrangos dislokavimą Rumunijoje ir Lenkijoje, ir pažymi, kad PRG turi tapti viena pagrindinių Europos saugumo atsparų ir užtikrinti vieningą apsauginį skydą Europoje, be jokių spragų.

Buvo metas kai abiem pusėms – tiek ES, tiek JAV – bendradarbiavime stigo entuziazmo. Bedraugaujant buvo labiau pastebimi požiūrių skirtumai, nei bendrystės nešama nauda. Pasaulinės ekonominės krizės iššūkiai, JAV dėmesio nuo Europos atitraukimo tendencijos, abiejų bandymai „modernizuoti“ ar „perkrauti“ darbotvarkę su V. Putinu, esminiai požiūrių skirtumai dėl asmens duomenų apsaugos, bei visokie „nutekinimo“ ir „šnipinėjimo“ skandalai, tos draugystės nestiprino. O ir Lietuvoje ilgus metus buvome nurimę, ir tai atsispindi mūsų gynybos biudžeto dydyje. Kai kam į Rytus nuo mūsų buvo strategiškai naudinga, kad transatlantinės partnerystės ryšys silptų, skatinti vaidus ir nesusipratimus tarp draugų. Tikriausiai mažai tikinčių, kad tokios valstybės kaip Rusija nesinaudoja plačiomis šnipinėjimo priemonėmis.

Ko gero daugelis prisimename 2009 m., kuomet B. Obamai tapus Prezidentu, JAV Valstybės sekretorė H. Clinton iškilmingai kartu su Rusijos Užsienio reikalų ministru S. Lavrovu spaudė raudoną „reset“ (perkrovimo) mygtuką. Tada galvojau – kaip naivu, nejaugi JAV tikisi kažko? H. Clinton baigiant kadenciją, kolegoms Europoje ji išsakė savo nerimą dėl neprognozuojamos Rusijos ir jos didžiulės nostalgijos sovietinei imperijai. Nepaisant didelių JAV Prezidento nuolaidų, kad ir koreguojant gynybinius planus Europoje, matom – mygtukas neveikia, ir B. Obamai tenka atsigręžti į ES.

Dabar atėjo iliuzijų praradimo ir kaukių nusimetimo metas. Nepaisant tarptautinės bendruomenės protestų, Krymo aneksija įvyko, Putinas ir toliau kėsinasi į likusią Ukrainos teritoriją. Moldova ir Gruzija, ketinančios pasirašyti Asociacijos sutartis su ES dar šią vasarą, su nerimu laukia, kada Kremliaus dėmesys atsisuks į jas.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje daug kas pasigedo greitesnės ir griežtesnės ES reakcijos. Ilgus metus siekėme atkreipti kolegų dėmesį į tai, kad Putino Rusija nėra atsikračiusi sovietinio Šaltojo karo laikų mentaliteto ir kad iš to kyla įvairiausių bėdų siekiant konstruktyviai ir kaip lygus su lygiu bendradarbiauti su Rusija. Buvo mažai suprantančių apie ką kalbame, pavyzdžiui energetikoje, daugelis Vakaruose atmesdavo perspėjimus, sakydami, kad jei yra paklausa, tada bus ir pasiūla ir viską sureguliuos rinkos dėsniai. Pavyko įrodyti, kad Baltijos šalių energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra visos ES bėda, ir tai palaipsniui atvedė iki realių ES sprendimų ir veiksmų šioje srityje. Tačiau ES vis dar lieka labai priklausoma nuo energijos importo iš Rusijos. Man pačiai teko įdėti daug pastangų, kad būtų pagaliau atkreiptas ES dėmesys į Rusijos ir Vokietijos susitarimą dėl Šiaurės srovės (Nord Stream) dujotiekio, kad šis projektas vykdomas trūks plyš, be tinkamo poveikio aplinkai įvertinimo, jo trūkumą veikiau kompensuojant plataus masto viešųjų ryšių kampanija, bet ir dėl to, kad jis nepagrįstas ekonomine logika ir tik padidins ES priklausomybę nuo Rusijos dujų importo. Pradžioje buvau kaltinama, kad mano argumentai – politiškai motyvuoti, tačiau šiomis dienomis kur kas daugiau kolegų apie tai garsiai prabyla. Tai, kad ES suteikia galimybes įgyvendinti Rusijai reikalingus projektus, o saviškius užmiršta, neleidžia ES išsilaisvinti nuo energetinės priklausomybės ir riboja jos manevro laisvę ieškant efektyviausių būdų atgrasinti Kremlių nuo agresijos.

Kokį poveikį kai kuriems europiečiams daro Gazpromo pinigai, iliustruoja ir buvusio Vokietijos kanclerio G. Šrioderio vieši komentarai apie ES Ukrainos politiką, kurią jis išvadino „klaida“.

Europai reikia ne tik prisidėti prie Baltijos šalių energetinės izoliacijos panaikinimo, bet ir rūpintis, kad visos ES priklausomybė būtų kuo skubiau sumažinta. JAV gali esmingai prisidėti prie šių Lietuvos ir visos ES bėdų sprendimo.

Dabar reikia perkrauti ES ir JAV santykius, jiems suteikti naujos šviežios energijos ir entuziazmo. Tikiuosi didesnio postūmio derybose dėl naujos prekybos ir investicijų sutarties. Daug kas viliasi, kad pagaliau dvi didžiausios pasaulio ekonomikos išnaudos potencialą, panaikindamos išliekančias kliūtis ir sukurs dar daugiau darbo vietų, paskatins ekonomikų augimą bei tarptautinį konkurencingumą. Europos Parlamentas dar gegužę pritarė ES ir JAV derybų pradžiai, pabrėždamas, kad visokeriopai remia tokį susitarimą, kuris bus abipusiai naudingas, tiesa atkreipdamas dėmesį į kai kuriuos klausimus, kuriais ES ir JAV matymas skiriasi – skirtingi asmens duomenų apsaugos standartai, skirtingas požiūris į GMO bei intelektinės nuosavybės apsauga ir audiovizualinis sektorius. Tačiau manau, kad entuziazmas padėtų greičiau surasti sąlyčio taškus šiais klausimais.

Šiomis dienomis B. Obama kaip tik lankosi Briuselyje, kur vyks ES ir JAV vadovų susitikimas, ir neabejoju, kad susitikimas nebus „business as usual“ – nuobodžiai įprastas.

JAV Lietuvai iki šiol buvo vienas pagrindinių ramsčių, ir toliau tokia išlieka. Tuo pačiu, tikiuosi, kad pasikeitusi padėtis tarptautiniuose santykiuose atgaivins entuziazmą ES ir JAV bendradarbiavime. O mūsų strateginis įsipareigojimas stiprinti transatlantinę partnerystę konkrečiais veiksmais turėtų atsispindėti atnaujintame Lietuvos politinių partijų susitarime.

Seimui siūlome įstatymo pataisomis įtvirtinti, kad mūsų žemę dirbtų žmonės, įrodę savo ryšį su Lietuva

Prieš metus prasidėjusi diskusija dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams vėl įsisvyravo viešojoje erdvėje, tačiau gerokai stipriau, nei 2011-taisiais, kuomet draudimas buvo pratęstas iki 2014-ųjų balandžio pabaigos.

Dar prieš metus sakiau, jog žemės ištekliai yra mūsų nacionalinis turtas ir kad žemės pardavimas neturėtų būti toks pats paprastas kaip skalbimo mašinos įsigijimas. Kita vertus, dar stodami į Europos Sąjungą sutarėme su visomis ES valstybėmis (o šį mūsų susitarimą patvirtino ir visų ES valstybių parlamentai), jog privalėsime sudaryti galimybes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę pirkti ir ES valstybių piliečiams. Galutinis terminas, kurį esame išsiderėję – 2014 metų gegužės pirmoji. Viena priežasčių, kodėl pagrįstai norime dar ilgesnių terminų – pagal ES išmokas žemės ūkiui, mūsų ūkininkai vis dar pakankamai smarkiai atsilieka nuo kitų ES valstybių ūkininkų. Noriu pasidžiaugti, jog kartu su kolegomis iš kitų Baltijos valstybių, derybų dėl finansinės perspektyvos metu pavyko į dokumentus įtraukti nuostatą, jog šis atotrūkis iki minimumo turėtų sumažėti jau po kelerių metų.

Kyla įvairiausių iniciatyvų dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ribojimo. Nemažai jų, jei būtų įgyvendintos, tikėtina, prieštarautų ne tik mūsų susitarimams su ES (o gal ir pačiai Konstitucijai) ir galėtų turėti neprognozuojamų padarinių (pavyzdžiui, išmokų iš ES biudžeto mūsų ūkininkams ribojimą). Kita vertus, sutinku, jog leidimas besąlygiškai parduoti žemę gali neigiamai paveikti konkurencinę aplinką žemės ūkio sektoriuje. Todėl būtina įstatymais užtikrinti, jog teisę įsigyti žemę turėtų tik tie asmenys, kurie sieja savo ateitį su Lietuva ir kurie moka, gali ir nori dirbti įsigytoje žemėje.

Būtina įstatymais užtikrinti, jog žemės ūkio paskirties žemę galėtų įsigyti tik tie asmenys, kurie turi ryšį su Lietuva (gyvenantys čia tam tikrą laiką, mokantys kalbą) ir gebėjimų ūkininkauti. Kalbant apie įmones, kurios galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, savo patirtimi ir iki šiol vykdoma veikla jos taip pat turėtų būti įrodžiusios, jog įsigytą žemę naudos tik žemės ūkio produkcijos gamybai. Žinoma, šie reikalavimai būtų taikomi tiek Lietuvos, tiek ir ES valstybių subjektams. Manau, kad turėtume bijoti ne to, kad kaimynystėje morkas ar tulpes augins koks nors olandų ūkininkas, trejus metus gyvenantis Lietuvoje ir kalbantis lietuviškai, o kad žemės savininku liks mieste gyvenantis ir blizgančiu visureigiu važinėjantis tautietis, jos nedirbsiantis, bet už dirvonuojančius laukus gausiantis ES išmokas.

Dar viena grėsmė, susijusi su žemės ūkio paskirties žemės pardavimu – jos koncentracija įvairių korporacijų rankose. Tai, deja, vyksta jau dabar ir tęsiasi ne vienerius metus. Todėl, jei planuojamas didesnio nei, pvz., 20 hektarų, žemės įsigijimo sandoris, atitinkamos tarnybos turėtų įvertinti, kaip tai paveiks smulkiuosius ūkininkus, aplinką ir pan.

Deja, vos prieš savaitę savo dėmesį žemės pardavimo klausimui pagaliau pademonstravusi dabartinė Vyriausybė iki šiol nėra nė piršto pajudinusi, kad užtikrintų, jog žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų. Praėjusiais metais buvo įtvirtinti tam tikri saugikliai, užkertantys kelią neribotam didžiųjų žemės ūkio bendrovių stambinimui. Tačiau ir šios pataisos atsirado visų pirma buvusio žemės ūkio ministro K.Starkevičiaus iniciatyva.

Dirbdama Europos Parlamente ir matydama situaciją kitose ES valstybėse, nebegaliu stebėti tokio delsimo. Todėl su kolega Algirdu Saudargu ryžomės Seimui pasiūlyti svarstyti įstatymo pataisas, užtikrinančias, kad Lietuvos žemė būtų dirbama, o ją dirbtų žmonės, įrodę savo ryšį su Lietuva.

Jų nebėra tarp mūsų… Tarptautinei Holokausto aukų dienai atminti

Sausio 27 d. minima Holokausto aukų atminimo diena. Visame pasaulyje ši tragedija nusinešė milijonus gyvybių pačiu nežmoniškiausiu būdu. Netekome bendrapiliečių, kaimynų, draugų, iškilių asmenybių, o valstybė neteko ir dalies potencialo pačiose įvairiausiose srityse.
Ir šiandien, ir visuomet, būtina atminti tragediją, kuri vienu metu sugriovė pasaulio būtį ir žmonių gyvenimus. Kiekvienas turime rasti atsakymą, kaip buvo iki to prieita, ir ar galime būti tikri, kad kažkas panašaus niekuomet daugiau nepasikartos ateityje.
Todėl būtina žinoti savo ir kitų tautų, pirmiausiai savo bendrapiliečių istoriją, tam turime skirti dėmesio įtraukiant ir šviečiant jaunimą. Turime nuolat skatinti totalitarinių režimų musikaltimų ir palikimo analizę, dalinimąsi patirtimis, įsiklausant į liudininkų pasakojimus, ir tą daryti ne tik mūsų valstybėje, bet ir su kitomis ES šalimis. Visi turime sąmoningai suvokti kokia trapi yra riba už kurios – nežmoniško elgesio praraja, ir kad yra būtina nuolatinė savistaba, taip pat ir kasdienybėje – ar esame atjautūs savo artimui, ar pasiruošę padėti silpnesniam, ar pasirengę užstoti skriaudžiamą ir prašantį pagalbos. Tuo pačiu geriau įvertinsime, kokie esame laimingi, gyvendami taikoje ir demokratijos sąlygomis, ir kokiomis aukomis pagrįsta mūsų laisvė ir kelias į dabartinę gerovę.

Video – Mindaugas Mikulėnas, garsas – Radvilė Morkūnaitė: 

R. Morkūnaitė: Ukrainoje ateitis vėl stengiasi išsiveržti iš praeities gniaužtų

Euromaidane kalbama: „Imperija mus laiko už rankų ir kojų, kad tik mes nesirinktume europietiškų standartų gyvenimo“,  „Janukovyčiaus mygtukus spaudo Kremlius“,  „tituški“ (provokatoriai) nešiojasi ukrainietiškus pasus įmautėse su ženklu „CCCP“. Tai tik keletas nuorodų į tai, kad šalyje vyksta ne tik piliečių protestas prieš valdžią, bet ir principinė kova tarp praeities ir ateities.

Laisvė – ypač dažnas žodis tarp protestuotojų. Būdama Euromaidane, neatsitiktinai jaučiau tą pačią nepaprastos vienybės ir tvirtybės dvasią, kuri tvyrojo Atgimimo laikais čia, Lietuvoje. Pašaliečiui gali atrodyti keista, juk Ukraina – savarankiška, pripažinta valstybė, tad apie kokią laisvę kalbame? Kažkas, galbūt, tai laikytų laisve protestuoti, laisve mąstyti, laisvai reikšti nuomonę. O aš įsitikinusi, kad be to tai dar ir nuosekli neužbaigtų 90-ųjų valstybingumo atkūrimo ir Oranžinės revoliucijos tąsa.

Euromaidane – ta visuomenės dalis, kuri ir vėl priešinasi tempiama atgal į praeitį, kuri nori, kad šalis atsisakytų sovietinių tradicijų, neskaidrios, korumpuotos sistemos, kurie nenori būti bandomos reanimuoti Sovietų Sąjungos dalimi. Tokiu atveju, šie žmonės Euromaidane nuo savo pačių vyriausybės gina savo šalies suverenitetą.

Po Janukovyčiaus „žongliravimo“ prieš Vilniaus vadovų susitikimą ir po to sekusio pasirinkimo gręžti ienas atgal į Rytus, dalis šalies suvokė, kad balansavimo politika, o iš tiesų  – neryžtingas atsisiejimas nuo bambagyslės, kuri ir toliau sieja šalies establišmentą ir naująjį elitą su Rytine kaimyne, kainavo per daug. Kad tai kainuoja jų pačių ir jų vaikų ateitį.

Lavrovas neseniai pareiškė, kad protestai Ukrainoje yra „stimuliuojami iš užsienio“. Ukrainiečiai juokiasi, kad jis apdairiai nepatikslino – kurio. Jie sako, kad šalyje veikia „trečioji jėga“. Energetikoje, versle, politikoje. O ir šiomis neramiomis dienomis, kas inicijuoja susirėmimus, kas instruktuoja ir apmoka “tituškų” veiklą?  Galų gale, kas gi taip nevykusiai patarinėja Prezidentui, kad jis ne tik nebegirdi savo tautos, bet dar ir leidžia susidaryti tokiai situacijai kurioje pralietas kraujas?

Stebina atkaklus Janukovyčiaus atsiribojimas nuo to, kas vyksta gatvėse. Nors ir daugybę kartų ragintas, Prezidentas nesiima jokios iniciatyvos pradėti tiesioginį ir visaapimantį dialogą, nors jis yra valstybės vadovas, be to ir protestų priežastis bei epicentras.

Todėl nenustebčiau, jei tiesa, kad jis nebeprisileidžia nei bendrapartiečių, nei savo patarėjų, kad vietoj to „jį apstojo šeimos nariai ir Putino FSB pareigūnai“. Tai būtų tiesiausias kelias į realybės jausmo praradimą ir visišką atotrūkį nuo savo piliečių. Ar tik ne tokie “patarėjai” sukurpė ir pasiūlė priimti pastaruosius skandalingus įstatymus, pagal vienos didžiosios kaimynės pavyzdį?

Patirtis rodo, kad rytietiškų patarinėjimų pobūdis ir rezultatai vargiai veda demokratijos stiprinimo ir valdžios atsakomybės prisiėmimo linkme. Kuo tai baigėsi Sirijoje, yra labai iškalbingas ir gąsdinantis pavyzdys.

Sveikintina, kad tuoj pat po pirmųjų bandymų išvaikyti protestuotojus lapkričio pabaigoje, tarptautinė bendruomenė sureagavo nedelsiant. Manau, tai sulaikė nuo tolimesnio beatodairiško smurto. Vėliau buvo pasirinkta taktika laukti, kol žmonės nuvargs, sušals, kol jiems atsibos stovėti šaltyje – bet neatsibodo. Tada pasirinktas „atsargaus“ stūmimo kelias. O dabar – vyksta suiminėjimai, protestuotojų mušimas, leista juos minusiniame šaltyje laistyti vandens patrankomis. Todėl labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė ir toliau atidžiai ir nuolat stebėtų padėtį, ir spaustų Janukovyčių nutraukti bet kokį smurtą, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo šalyje ir išdrįsti sėsti prie vieno stalo su opozicija.

Visi esame pasibaisėję pastarųjų dienų įvykiais, kai buvo pralietas kraujas.  Jėgos naudojimas yra absoliučiai netoleruotinas. Grasinimai, gąsdinimai, šmeižtas ir prievarta turi būti nedelsiant nutraukti. Ypač neramu, kad situacija nepagimdytų dar vieno diktatoriaus prie ES sienų ir nenuvestų šalies į pilietinio karo bedugnę.

Manau, kad visos Europos šalys turi veikti kartu ES lygiu, turi suvokti momento istorinę svarbą ir nepalikti Ukrainos žmonių vienų. Šiandien Europos Komisijos pirmininkas  pasmerkė įvykius, ir pareikalavo, kad būtų tuoj pat nutrauktas prievartos naudojimas, jis pažymėjo, kad ES atidžiai seks įvykių eigą, svarstys galimus veiksmus ir pasekmes dvišaliams ES ir Ukrainos santykiams. Sankcijos yra neabejotinai „ant stalo“. Dabar iššūkis ES užsienio reikalų ministrams – surasti tą tinkamą formulę, kaip paveikti atsakingus už kraujo praliejimą, tolimesnį krizės gilinimą, tuo pačiu neužkeliant naštos ant eilinių piliečių. Visi kiti toliau atidžiai stebim padėtį, matom, kas vyksta, ir bent jau savo dėmesiu ar buvimu Kijeve galime apsaugoti protestuotojus nuo tolesnio susidorojimo.

Europa negali likti nuošalyje. Vienaip ar kitaip, ji yra traukos centras ir ateities viltis tiems šimtams tūkstančių, kurie tamsoje ir šaltyje, stumdomi, mušami, apšaudomi ir laistomi iš vandens patrankų, atkakliai nesitraukia.